I’m a sucker for your sultry sins // Komposto dėželės sausainiai

Ir išties – „viskas priklauso nuo požiūrio“. Juk liepos mėnesį čia, Nidoje, saulė glostė nuogus dilbius ir blauzdas. O vasara atrodė kiek pavėlavusi į savo pačios vakarėlį  tad buvau tikra, kad atsliūkinusi rugsėjo pradžioje dar nutversiu ją, nieko nenutuokiančią, už skverno.

Nepavyko. Vietoj to gatvėse, pėščiųjų takuose ir miško takeliuose prasilenkiu su visų pasaulio spalvų celofaniniais nykštukais. Regis, dėdė Rudenėlis ir juos iš pasalų užpuolė.

Pakeliui čia norėjos liūdėt. Na, ar už tokią Lietuvą mes kovojom? Prisiekiau sau, kad kitąmet nujautikraitikrai paklausysiu Justės ir rudenį atostogausiu pietuose, o žavųjį mūsų pajūrį su jo kvapais, augmenija, kopom ir mūša paliksiu tik šilčiausioms tikros tikros vasaros dienoms.

Prisiekiau, o tada pamilau Nidą dar keliom rieškučiom labiau.

Per tas šešias dienas mano kūnas pritvinko jos švelniai sūrios melancholijos – to baugščiai laukiamo rudens prieskonio. Šis, regis, amžinas pilkumas, klykiančios žuvėdros, krantan besiplakančios bangos man susuko galvą ir atsisako ją paleist, ir dabar mano širdies dūžiai yra marių mūša yra mano širdies dūžiai.

Nida, nežinau, kaip čia išėjo, nes man žadėjai saulę, mėlyną jūrą ir knygas, šildantis kopose, o gavau niekad neišdžiūstančius sportbačius ir keturis sluoksnius drabužių. Nida, aš suvis labiausiai nesuprantu, kodėl su kiekviena tavo vandenų banga man vis labiau rėžies į širdį – nesuprantu, o tu ir neaiškini, tik dar stipriau spusteli per pečius, per krūtinę. Ir šypsais nelyg sąmokslininkė, nes puikiai žinai, kad nuo tavęs jau ne(be)pabėgsiu.

Nida savo bucais išvanojo visus mano lūkesčius, ir pasilikau akistatoj su tuo, ką iš tos kitokios situacijos pasigaminsiu. Pasigaminau. Ir tai ir yra šių atostogų pamoka – tokia, kokias labiausiai mėgstu.

---

Christina Tosi man patiko jau seniai – tiek jos požiūris; tiek, žinoma, desertai, kurie atrodė taip, tarsi po sprogimo virtuvėje spintelių turinys tik OP! ir sukrito į dubenį, o paskiau OP! ir į orkaitę. Mane masina jos šimtai tekstūrų ir vis kitoks skonis kiekviename kąsnyje. Man gražūs jos nuogi tortai, kuriems prisiruošti reikia geros savaitės – taip kepimas tampa dar ilgesne, dar šaunesne meditacija.

Esu išbandžiusi keletą jos receptų — vieni patiko labiau, kitus kiek patobulinčiau. Tiesą sakant, man sunkoka prisiruošti jos desertams – jau vien dėl to, kad kartais, į juos pažvelgus, net dantis suskausta. Ir čia net nekalbu apie kaltę ar kaliorijas — tiesiog nemėgstu per saldaus maisto. Kita vertus, tiesiog brūkštelti cukraus lauk nevalia, mat jis groja ne tik skonyje, ne tik saldume, bet ir tekstūroj ir kituose dalykuose. YPAČ tokiems pyragams kaip minėtasis Crack Pie, kur visas įdaras ir yra cukrus, cukrus, cukrus. Ir truputis grietinėlės.

Bet galų gale, pasikvietusi žvėres rytinės arbatos ir simboliškų įkurtuvių, pašoviau orkaitėn šiuos sausainius. Man patiko — jau vien dėl to, kad everything but the kitchen sink yra viena mano mėgstamiausių sausainių rūšių. Kitam sykiui pasirinkčiau kokius kitus Momofuku sausainius – bene visi jie seka tą patį tešlos ruošimo metodą, tad šią gardžiąją dalį išsaugočiau. O gal ir šiuos pačius, tik savo užkandžių spintelę iš kitos pusės purtyčiau — ooo, kokios erdvės improvizacijoms!

---

Muzikiniai kontekstai.