Kodėl aš nepametau svorio vakar,

Daugiausia tekstų apie jausmų sferą, emociškai sekinančią saviiešką, naktinio ir akademinio gyvenimo sampynas. Raktininkas pasako greit atvažiuosiąs, tad Omaras atsisveikina ir padėkoja už pagalbą. Latvė — vicečempionė Paralimpiniu medaliu džiaugiasi Latvija — vicečempione tapo disko metikė Diana Dadzytė. Čia geresni profesoriai, sako. Tiesa sakant, juk man tas pats, o jiems juo labiau.

Po trijų mėnesių, prieš man išvykstant, ji klaus, ar į Lietuvą keliauti pavojinga, ar jai vokietei reikia vizos. Skubu, nes laiko nedaug. Privažiuoju vietą, nurodytą žemėlapy, — nepaprasto grožio evangelikų liuteronų bažnyčia su įspūdingomis arkomis ir šachmatiniais takais šventoriuje. Tikrai čia? Matau, kaip kažkas varosi dviratį.

Paklausiu, kur vyksta vokiečių kalbos kursai. Čia, sako, rodydamas į šonines bažnyčios duris. Prirakiname dviračius, einame vidun, į nedidelį tamsų senovinį kambarį, kuriame mokytojas jau dalina lapelius su užduotimis ir ima aiškinti šios dienos įžanginę temą — būdvardžių laipsniavimo niuansus.

Susirandu pažįstamą, ji moja ranka, prieinu ir užimu laisvą vietą šalia jos. Prie manęs prisėda maždaug 65—70 metų moteris. Klausia, ką veikiu Vokietijoje. Sako, tai domitės vokiečių literatūra? Na, sakau, mane labiau domina Rytų Vokietijos literatūros tyrimai, bet net pats nepajuntu, kaip vietoj Rytų Ostdeutschland pasakau Pietų Süddeutschland ir užsikertu nė nedvejodamas, kad pasakiau gerai. Klausia, kokie rašytojai man įdomūs.

Lietuvos rinktinė jau ketvirtą Tokijuje vykstančių paralimpinių žaidynių dieną džiaugėsi medaliu — bronzą iškovojo plaukikas Edgaras Matakas. Finale plaukė lėčiau ejų metų E.

Sakau, pavyzdžiui, Erichas Kästneris. Tai iš kur jis? Na, gyveno Dresdene, lyg gimė čia, negi painioju?. Bet ar Dresdenas, jūsų nuomone, Pietų o aš, kaip supratote, girdžiu — Rytų Vokietijos miestas? Na, mano nuomone, taip. Ji sutrinka, nueina iki spintos ir grįžta nešina žemėlapiu. Prašom parodyti, kurioje vietoje, jūsų manymu, Dresdenas. Baksteliu pirštu.

Jaučiuosi kaip geografijos pamokoje prie lentos prieš kokius penkiolika metų mokykloje turėjome labai žavią mokytoją, tad dalis mokinių labiau stebėjo ją nei žemėlapius. Ir čia pietūs?

Iš Dresdeno užrašų | Šiaurės Atėnai

Pagaliau suprantu supainiojęs žodį, patikslinu, atsiprašau, sakau, supainiojau žodį… Šypteli, sako, gerai, kad tik žodį. Pasakoju toliau. Sunku dėstyti daugiau teorinius dalykus, trūksta šnekamosios kalbos įgūdžių… Staiga ji prisistato. Buvusi dėstytoja, tyrinėjusi sovietmečio vaikų literatūrą! Stažavosi Maskvoje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę čia buvo atvykusi į konferenciją.

Meras, sako. Icchokas, klausiu. Taip, sako, — geras rašytojas. Dar pamini Sluckį. Tik pokalbiui baigiantis klausia, kur gyvenu. Sakau, kad universiteto Gasthaus. Ji juokiasi. Sako, negalite gyventi Gasthaus. Kodėl, sakau.

Nes Gasthaus yra knaipė, užeiga. O, sakau, tai ne taip ištariau, ir tuoj pat ištariu aiškiau artikuliuodamas umliautą — Gästehaus. Greit prasitaria, kad vienas jos sūnų tyrinėja Rytų Europos istoriją ir, pasitaikius progai, norėtų kaip greitai deginti kūno riebalus supažindinti.

Pati buvus Lietuvoje, nors vis pamini Taliną, regis, šis — toje kelionėje po Baltijos šalis — patiko labiau.

Pasak jos, dabar Vokietijoj situacija nėra labai gera. Žmonės vis labiau bijo rytojaus, nėra tikri dėl savo darbų tęstinumo, perspektyvų, kas kelerius metus turi keisti darbo vietą. Tiesa, apie tai kalba labai maloniai, kruopščiai rinkdama žodžius, įsiklausydama į pašnekovą.

Prieštarauti neįstengiau, nors geidžiau susitikti ne plynuose laukuose gulinčioje kryžkelėje, bet prie miestelio kavinaitės, kurioje gurkšnojant kavą tikėjausi aptarti kelionės maršrutą, nes klasikas, važiuojantis priekyje, nei iš šio, nei iš to sukdavo į šalikeles, stoviniuodavo kone prie kiekvieno akmens ar storesnio medžio, ieškodamas juose sakralumo. Jo žodžiais tariant. Aš, priešingai, nebuvau nusiteikęs ieškoti ko nepametęs ir, besąlygiškai tikėdamas turistinių maršrutų aprašymais, nemaniau atrasti neaprašytų stebuklų.

Sako, jau gaunanti pensiją, kurią tikrai užsitarnavo. Sako, kad vis kur išvažiuoja, netrukus trauks į Romą. Taip pat labai maloniai ateina čia pamokyti kalbos, suprasdama imigrantus, kuriems sunku adaptuotis. Taip pat nerimauja dėl politinės dešinės stiprėjimo, ne tik Vokietijoje, bet ir pasaulyje apskritai.

Taip bekalbant pro duris įžengė du naujokai. Kadangi nebebuvo daugiau laisvų mokytojų, prisijungė prie mūsų.

Mergina iš Kazachstano, jos vyras — iš Ukrainos. Jis jau dvidešimt metų gyvena Vokietijoje, tad kalba puikiai, atėjo paprašytas žmonos jos padrąsinti, vis rusiškai į ausį ką pakuždėti, patarti. Ir išties — atrodė gana laimingi. Tiesa, paklaustas, ar ketina kada nors grįžti į Ukrainą, atsakė gana kategoriškai — to daryti tikrai neplanuoja. Ir šukuosena, ir barzda kaip vokiečio.

O, sakau, čia taip į diskusijos temą, juokais užsirašei? Nenorėdamas vėluoti, atsikėliau gerokai anksčiau, susitvarkiau ir likus valandai iki pradžios jau stovėjau prie buto durų slenksčio. Staiga dėl visa ko pasitikrinau, kurgi toji sesija vyks visas dienas vyko kur nors centre : Hellerau sodų rajone, už gerų 15 km… Nieko nepadarysi, pasižiūrėjau tvarkaraščius, turėčiau spėti. Taigi, stotelėje prie Europos meno centro atsiradau laiku — lygiai kodėl aš nepametau svorio vakar val.

daug pakartojimų raumenų ryškinimui. - gerai ar kvailystė? - miskozverys.lt diskusijų forumas

Maždaug įžengiau pro duris. Viduje didžiuliai plotai, gerai, kad palikta nuoroda… Einant nurodyta kryptimi, laiptais besileidžianti darbuotoja sako, kad įėjimas užlipus aukščiau, priešais kavos stalelį. Išgirstu plojimus ir kodėl aš nepametau svorio vakar, kad jau prasideda. Užlipu, prieinu prie durų — neatsidaro. Prieinu prie kitų durų — rezultatas identiškas. Pasitikrinu internete — auditorija tikrai ta nors dėl puikios garso izoliacijos sunku girdėti, kas viduje.

Galiausiai, išmėginęs visas koridoriuje esančias duris ir nieko nepešęs, lipu laiptais atgal ieškoti pagalbos. Deja, gal dėl to, kad savaitgalis, ilgiausiuose koridoriuose nesutinku nė gyvos dvasios. Užeinu net į pravirą kabinetą, kur dega šviesa, bet jis irgi tuščias.

Po velnių, galvoju, nesąmonė, auditorija juk ta, reikia mauti atgal. Grįžtu ir vėl bandau atidaryti visas tas duris keistom apvaliom rankenom… Kai kantrybė trūksta, t. Staiga, mano nuostabai, durys atidaromos ūsuoto akademiko, moderuojančio sesiją, o aš, įkišęs galvą pro duris, atsiduriu pačiam įvykių epicentre — visų įskaitant ir pranešėją akys įsmeigtos tiesiai į… patirdamas didelę gėdą, pusbalsiu tarsteliu entschuldigung ir, kaip tūlas lietuvis, nuleidęs galvą sprunku į auditorijos galą.

Tačiau beregint paaiškėja, kad visos vietos gale užsėstos, o auditorija tokia mažytė, kad stovėdamas atrodyčiau dar kvailiau.

You’re Temporarily Blocked

Susivokus tenka grįžti į priekį, atsisėsti pačioj pirmoj eilėj ir dar kurį laiką klausytis, bet negirdėti pranešimo tęsinio. Mikalojaus diena — tradiciškai vaikai turi gerai nusiblizginti batus, palikti už durų ir laukti dovanų. Kodėl aš nepametau svorio vakar kalbos kursų esame kviečiami kavos su vietiniu Stollen pyragu.

Ant stalo sudėtos eglišakės ir žvakės. Johannesas, kuris čia vienas aktyvesnių bendruomenės narių, bandė uždegti žvakes, bet pirmieji degtukai nenorėjo įsižiebti.

Tenka klausti žmonių. Ten, tiesiai už jūsų, — parodo ir, regis, nusijuokia. O man visai nejuokinga — vėluoju, lekiu, kertu gatvę per raudoną, vos nepametu mobilaus. Iasonas stovi prie durų, pamatęs mane iškart ragina paskubėti. Iasonas — graikas, čia studijuojantis operinį dainavimą.

Giriasi, kad atrinko iš kelių šimtų, pirmiausia į Berlyną, tada — Dresdeną.

Čia geresni profesoriai, sako. Kai prašo antro nemokamo bilieto, jaučiuosi nejaukiai. Matau, kaip esu nužiūrimas pardavėjos. Gaunam bilietus skirtingose vietose. Iasonas dar bando suderinti, kad sėdėtume šalia, bet aš patikinu, kad tai nebūtina. Koncertas prasideda.

Vienas po kito, akompanuojant orkestrui, į salę, kurios dešimties metų atidarymo proga šis renginys ir vyksta, įeina studentai — būsimi ir esami operos solistai. Scenoje nestinga vaidybos elementų — po kiekvieno pasirodymo pokalbis tarp ką tik dainavusio ir dainuosiančio.

Kažką pridūręs dirigentas vėl sukelia juoką jis irgi laido juokelius, įdomu stebėti, kaip solidaus muziko vaidmenį keičia komiko ir atvirkščiai. Trumpa pertrauka.

• Он вспомнил Крифа и всех прочих маленьких зверушек, которые постоянно убегали, вызывая беспокойство и тревогу у друзей Хилвара.
• Sidabrinis lieknėjimas
• Олвин непонимающе смотрел на него, и Хедрон пожал плечами с насмешливой покорностью: -- Вот она, слава.
• Он подумал о Джезераке, своем наставнике, который был столь терпелив с труднейшим из учеников.
• Gyventi greitai numesti svorio apžvalgos
• Столетиями он опустошал Вселенную, пока не был взят под контроль силами, о которых мы не в состоянии судить.
• Kryžkelė | "Durys" ir "Gintaro lašai"
• Paralimpiečio varžovai nesileido antrą kartą aplenkiami | miskozverys.lt

Antroje dalyje jau atsisėdame kartu su Iasonu. Po koncerto sako, kad šiandien priėmė dvi couchsurferes, kad galim su jomis ir kitais muzikais nueiti kur į miestą. Po valandos sėdime prie lauko staliuko pigioj picerijoj su keliais jaunais Dresdene studijuojančiais pianistais, lingviste iš Sankt Peterburgo ir mergina, kurios profesijos taip ir neperprantu, iš Prahos. Tokia jo retorika mane kiek glumina, tad persėdu prie couchsurferių. Nejučia pradedu klausinėti apie literatūrą, knygas, mat turiu tokią ydą.

Paklausiu, koks čekės santykis su Hrabalu, Kundera, Kafka, Hašeku ir kitais didžiaisiais. Atšauna, kad Hrabalas nelabai, ir priduria apskritai knygų nebeskaitanti ir norinti susigrąžinti anksčiau praskaitytą — prarastą — laiką!. Dar priduria, kad Hrabalas jai vaikiškas. Bandau teisinti, kad ta, pavadinkim, naivi pasakotojo kaukė ir specifinis sakinys yra Hrabalo privalumai. Ji nei sutinka, nei nesutinka.