Ar numesiu svorio gavus petnešas,

Kas šią valandą suabejos, tas nevertas lietuvio vardo, tas yra tėvynės išdavikas, o tokiems tėvynė — Maskva. Kartenos valsčiuje gyventojų skaičius rinkimų metu siekė Koks nors mokinukas galbūt pamanys , kad tuomet dar dinozaurai bėgiojo.

Imperatorius Neronas ilsėjosi užmiestyje, savo vasaros viloje kal­ vose. Pamatęs gaisro dūmus, atskubėjo i miestą, stebėjo, kaip viskas pleška, kaip liepsnos ryja jo rūmus, vaidilučių namus, šventyklas.

Miestas degė kaip sulieknėti 60 metų savaitę. Iš keturiolikos jo kvartalų liko tik de­ šimt. Žmonių aukų niekas nė nebeskaičiavo, o išsigelbėję neturėjo kur prisiglausti. Tuoj pasklido gandas, kad Neronas - apie jo didybės maniją ži­ nojo visi - tyčia padegęs Romą, nes jos vietoje ketina pastatyti nau­ ją miestą, kuris vadinsis Neropolis.

Imperatoriui tokie gandai buvo mirtinai pavojingi. Nes jis - apsišaukėlis, nužudęs motiną, brolį, žmoną ir šitaip tapęs valdovu. Nevykėlis muzikas. Senato neken­ čiamas, bet plačiosios liaudies mylimas, mat rengė puikias žaidynes Koliziejuje, kartais duodavo grūdų.

Ko daugiau reikia? Praradus mi­ nios pasitikėjimą, Neronui - galas, todėl jis skubiai ieškojo atpirki­ mo ožio. Jo gvardiečiams nebuvo sunku surasti "įta­ ną riamuosius" - išduodavo kaimynai, kartais net patys krikščionys. Visi sučiuptieji greitai nužudomi: vienus užsiuvo į laukinių žvėrių kailius ir užpjudė šunimis, kitus degino kaip fakelus parkui apšviesti, dar ki­ tus nukryžiavo. Sugavo krikščionių vyriausiąjį. Gvardiečiams jis - tiesiog senas žvejys, atvykėlis iš tolimos Galilėjos provincijos.

Jo vardas Simonas Petras. Jį nukryžiavo galva žemyn. Simono Petro kelias į ar numesiu svorio gavus petnešas mirtį prasidėjo 36 metai iki didžio­ jo Romos gaisro. Broliai Simonas ir Andrius gyvena Galilėjos provincijos Kafamau­ mo kaime - gan turtingame, nes šalia ėjo kelias Via Maris, jungian­ tis Siriją su Egiptu, juo galima buvo pasiekti Romą. Broliai prekiavo vynu, alyvuogėmis, pačių sugauta ir išrūkyta žuvimi, turėjo būrį vergų ir padėjėjų, keletą namų.

Galilėja - maža valstybėlė, anksčiau priklausiusi Izraeliui, paskui užkariauta graikų, tada vėl žydų susigrąžinta.

Ją valdė ar numesiu svorio gavus petnešas žy­ das Erodas, o šiam mirus - du jo sūnūs, bjaurūs despotai. Būtų buvę nuversti, bet juos gynė romėnų būrys. Gyventojai kalbėjo aramėjiškai, tai yra žydų kalba, tik labai savotiška Galilėjos tarme, iš kurios Jeruza­ lėje šaipytasi. Valstybinė kalba - graikų, bet dar reikėjo mokėti hebra­ jų - Torai skaityti. Pravartu ir lotyniškai suregzti bent kelis sakinius, ypač jei norėjai ką nors parduoti kareiviams. Brolių vardai atspindi padėtį. Simonas aramėjų kalba reiškia "Die­ vas išklausė", o Andrius iš graikiško Andreas - "vyriškas".

Jie gyveno gerai, ramiai, nė neįtardami, kad vienas rytas pakeis jų gyvenimą ir Sykį pavasarį abu broliai žvejojo Genezareto ežere, netoli kranto Evangelistas Matas vėliau papasakos apie kitą Galilėjos gyventoją, prieš porą dienų atvykusį į Kafamaumą. Jis dabar eina ežero krantu stebėdamas, kaip broliams sekasi žvejyba. Tas žmogus, maždaug Si­ mono amžiaus, - Jėzus iš Nazareto.

Jis tarė: "Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais. Kiti šaltiniai patvirtina, kad Simonas, Jono sūnus iš Kafarnaumo, kuriam Jėzus vėliau davė Petro reiškiančio "uola" arba "atrama" vardą, ne­ buvo beturtis ar itin entuziastingas jaunuolis. O Jėzus tada buvo tik pradėjęs mokyti. Maždaug dvejus metus Petras lydėjo Jėzų jo kelionėse.

Iki Kristaus nukryžiavimo jis, atrodo, neperžengė Galilėjos ribų, kuri skersai - vos 40 kilometrų. Bet vėliau nuėjo tūkstančius mylių platindamas naująjį tikėjimą, kuris, Petrui mirštant ant kryžiaus Romoje, jau turėjo ke­ liasdešimt tūkstančių pasekėjų.

Dvasinę naujojo tikėjimo prasmę mes suprantame. Bet koks buvo tokio staigaus paplitimo mechanizmas ir kokios priežastys? Po kelis šimtmečius siautusių baisių karų, įsigalėjus Romos impe­ rijai, pagaliau įsivyrauja taika. Ji taip ir vadinasi- Pax Romana. Viduržemio jūra beveik nekliudomi plaukio­ ja piratų laivai. Kelių nutiesta 6ooo kilometrų.

Jais be perstojo zuja pirkliai, valkatos, artistai, nuotykių ieškotojai ir Roma savo valdiniams neprimeta jokio tikėjimo. Stovi nuostabios šventyklos - Jupiterio, Minervos, Neptūno, Veneros, imperatoriai po mirties garbinami kaip dievai. Bet tai - politika, o ne dvasinis pa­ saulis.

Skaitiklis

Šis kultas neduoda atsakymo į klausimą: o kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Ir moralės reikalais tie dievai daug patarti nega­ li - apie jų girtuoklystes, apie neištikimybes tiesiog himnai giedami. Vyrauja taika, tyla - ir žmonės pradeda jausti tuštumą širdyje, dva­ sios vakuumą. Žydų tikėjimas kitoks. Jie tiki ne į vieną iš dievų, o vieną Dievą.

Yra reiklūs, jų religijos pagrindai ir apeigos, pradedant apipjaustymu ir baigiant nurodymais, ką galima ir ko negalima valgyti, tokie griežti, kad retas prašalaitis nori tą jų tikėjimą priimti.

• Mylių per savaitę svorio metimas
• Redakcijos ir administracijos adresas: Kaunas, Laisvės Alėja 41b.
• Ar galiu numesti svorio po depo
• Koks nors mokinukas galbūt pamanyskad tuomet dar dinozaurai bėgiojo.
• Cheats sveikų receptų svorio - albatransa.

Kitos religijos kuria bendrijas, o žydai save laiko išdidžia, Dievo i§rinktąja tauta. Tačiau tai kertasi su realybe. Judėja, Galilėja, kitos žydų teritorijos yra tiktai didžiųjų kaimynų provincijos arba mū§ių tarp jų laukai. Bet kai žydams nepavyksta išsilaisvinti žemi§kais gin­ klais, jie pasikliauja savo Dievo pagalba.

Žydų ra§tai aiškiai sako, kad ateis Mesijas ir nuves juos į pergalę prieš tamsą, kad Dievas valdys žemėje. Todėl kiekvieną dieną laukia jo ateinant. O aplink nuolat su­ kinėjasi įvairaus plauko pranašai ir stebukladariai. Staiga pasklido žinia apie vieną galilėjietį, kuris gydo ligonius ir daro kitus stebuklus bei skelbia, kad Dievo karalystė žemėje jau arti.

Prie dviejų žvejų prisidėjo daugiau mokinių, jų jau dvylika. Jokios hie­ rarchijos toje grupėje nėra, tačiau Jėzus labiau išskiria Simoną Petrą, dažnai kalbantį visų mokinių vardu, drįstantį garsiai užduoti klau­ simus, kurie iškyla visiems. Galbūt todėl, kad Simonas vyresnis už kitus, patyręs, o gal ir išmintingesnis.

Abejonių Petrui turėjo kilti jau pirmosiomis savaitėn:tis. Nes Jėzus visai nebuvo panašus į tą laukiamą lšvaduotoją - Izraelio karalių, į vadą, stosiantį karių priekyje ir vesiantį į paskutinį mūšį. Taip, jis kal­ ba apie artėjančią Dievo karalystę, bet sako, "kas kardą pakeis, nuo kardo ir žus", kad smerkti turi teisę tik Dievas. Religingiems žydams ypač nepatiko, kad Jėzus atmetė "išrink­ tosios" tautos sąvoką.

Šventikus jis vadino veidmainiais, rūpinosi atstumtaisiais- muitininkais, prostitutėmis. Atmetė pagrindines ju­ daizmo taisykles, košerinį maistą, šabo šventimą - viską, kas išskiria žydus iš kitų tautų.

Tačiau Nazariečio pamokslų jau klausėsi šimtai žmonių, žinia apie jo daromus stebuklus keliavo iš lūpų į lūpas. Fariziejai ypač pamal­ džių žydų grupė susirūpino. Grėsė revoliucija. Petras turėjo greitai suvokti, kiek daug naujo, ar numesiu svorio gavus petnešas ju­ daizmo ribas, žavaus ir tuo pačiu pavojingo yra naujajame mokyme.

Dar aisiais naujos eros metais jis ištarė lemtinguosius žodžius: "Tu esi Mesijas. Petras-uola iš pradžių nebuvo toks "kietas". Kai per žydų Velykas šventiko Kajafo pakalikai Getsemanės sode pagavo ir surišo Jėzų, jo mokiniai išsislapstė.

Tik Petrui ir dar vienam mokiniui užteko drąsos nusekti iš paskos. Tačiau kai Kajafo rūmų apsauga, išgirdusi galilė­ jietišką tarmę, ėmė įtarti, kad Petras yra iš Jėzaus kompanijos, jis tris kartus tai paneigė, tai yra išsižadėjo. Nėra duomenų, kur jis buvo Jė­ zaus nukryžiavimo metu.

Kaip Numesti Svorio : Greičiausias būdas 2021

Greičiausiai - ant mūro sienos, supančios Jeruzalę, kur susirinko didelė minia, mat iš ten egzekucija gerai ma­ tėsi. Kad Jėzaus kapas tuščias, pranešė ne jis, o Marija Magdalietė iš Magdalos ir kitos moterys. Apaštalai iš pradžių tuo nepatikėjo, vadi­ no "tuščiais plepalais".

Petras nuėjo prie kapo ir įsitikino - teisybė. Po kelių dienų Jeruzalėje susitiko Nukryžiuotojo šalininkai. Petras ir dar keli apaštalai pareiškė ir liudijo matęsi su prisikėlusiu Jėzumi. Kristaus pasekėjų Jeruzalėje tada buvo apie Judėjoje ir Galilė­ joje - dar apie Judui pasikorus, liko vienuolika apaštalų, Marija, Marija Magdalietė ir keturi Jėzaus broliai - taip skelbia teisingai ar ne kelios apokrifinės t.

Petras, autoritetas toje draugijoje, turėjo spręsti, ką daryti toliau. Atrodytų, reikia slėptis ar bent išlaukti, kol viskas nurims, nes Jėzus buvo nuteistas už baisų nusikaltimą - išdavystę. Tačiau Petras perėjo į puolimą. Pasinaudodamas eiline švente, penkiasdešimtadieniu po Velykų, ir tuo, kad į Jeruzalę privažiavo maldininkų, jis pamokslavo, šaukė gelbėtis, nes Paskutiniojo teis­ mo ar numesiu svorio gavus petnešas arti, pasakojo apie Jėzaus nukryžiavimą ir prisikėlimą iš mirusiųjų.

Per tą šventę Petras įtikino ir pakrikštijo tris tūkstančius žmonių. Judėjoje, Mažojoje Azijoje, Siaurės Afrikoje naująjį tikėjimą ėmė platinti ir kiti apaštalai, jau įgiję vardą - krikščionys, Kristaus šalininkai. Tuo pat metu artimiausi Jėzaus bendražygiai tarpusavyje karštai ginčijosi: ar būtinai reikia būti žydu, kad taptum krikščio­ nimi? O gal bet kas įtikėjęs gali pasikrikštyti?

Tai - svarbus klausi­ mas. Jo esmė: ar krikščionybė yra judaizmo atmaina, ar visai naujas tikėjimas? Jis atver­ tė į krikščionybę Palestinoje tarnaujantį Romos gvardietį, centurijos šimtinės vadą Kornelijų, pasikvietusį Petrą į savo namus. Petras, nors judėjas, valgė nekošerinį maistą, išaiškino krikščionybės dvasin­ gumą, gerokai patrauklesnį nei marmurinių ar bronzinių stabų garbi­ nimas.

Karen Duve - Ne Apie Meilę Daina

Jis pakrikštijo ne tik Kornelijų, bet visą jo giminę ir tarnus. Galbūt tai buvo svarbiausias Petro žingsnis, kurį jis padarė po Kristaus mirties: pralaužė duris krikščionybei plisti už judaizmo ribų.

Naujoji religija netrukus užvaldė dalį Romos imperijos priminsiu, tada krikščionybė dar nebuvo draudžiamao einant amžiams tapo pasauline religija. Ji neplito savaime - viskas buvo gerai organizuota, ar numesiu svorio gavus petnešas ir miestai pasidalyti. Petras, kiti Jėzaus mokiniai, žymesni bendrijos nariai pavyzdžiui, buvęs fariziejus Paulius tapo misionie­ riais naudodamiesi tuo, kad keliai imperijoje buvo geri, kad imperija užtikrino saugumą, kad per didesnes upes net tiltai pastatyti ir kad kalbama keliomis bendromis kalbomis, kurias toje teritorijoje visi supranta.

Už Romos imperijos ribų, kur tokių sąlygų nebuvo, krikščionybė ėmė plisti tik po kelių amžių. Į slavų kraštus ji atkeliavo po tūkstančio, o mus pasiekė beveik po pusantro tūkstančio metų. Jame nutarta, kad perėję į krikščionybę žydai privalo laikytis ir judėjų tikybos, ir krikščioniškų reikalavimų, o ne­ žydai - tik krikščioniškų. Tai labai pagelbėjo misionieriams, dirban­ tiems su pagonimis, sakysim, Pauliui.

Apie so-uosius metus Romoje apsigyveno Petras su žmona. Jam neteko kurti krikščionių bendruomenės - misionieriai jau buvo ją su­ būrę. Tai - vyrai ir moterys, laisvi žmonės ir vergai, Romos piliečiai ir imigrantai. Pasikrikštijo net vienas senatorius, vardu Pudensas, kartu su dviem dukromis. Krikščionių bendrija nepripažino visuomenės sluoksnių ir ribų tarp jų, o tai labai svarbu milijoniniame mieste, kurio didelė dalis gy­ ventojų - atvykėliai iš įvairių imperijos kampų, besijaučiantys atitrū­ kę nuo savųjų šaknų ir nepritapę Romoje.

Tai - dvasingų idealistų, svajotojų sala šalto ir gan pokvailio pagoniš­ kumo jūroje. Be to, krikščionybė ėmė viršų prieš kitas to laiko tikybas, mat turėjo liudininkų, galinčių pasakyti: "Aš pats tai mačiau. Girdė­ jau savo ausimis. Jau vien dėl to Petras, nors neturėjo Romos pilietybės ir silpnai kalbėjo lotyniškai, tarp jų buvo žymiausias. Bet ir jis neužėmė jokių pareigų. Antroji krikščionių stiprybė - jie turėjo Evangelion graikiškas žo­ dis, reiškiantis "gerąją naujieną", dabar sakome - Evangeliją ir kie­ kvienas galėjo ją paskaityti.

Beje, kai Romos krikščionys ėmė reikalauti, kad Jonas Morkus pagonių kraštuose ir vėliau buvęs Pauliaus pagalbininkas aprašytų Jėzaus keliones, stebuklus, visą istoriją, mat nežinia, kiek Petras dar su jais bus, Petras kurį laiką prieštaravo: "0 kam to reikia? Netrukus ateis dangaus karalystė. Tie, kurie čia stovite, nepatirsite mirties, kol nepamatysite Žmogaus Sūnaus. Tai labai padėjo krikščionybei plisti, nes kitos tikybos panašios Evangelijos ne­ turėjo: judaizme šventiko titulas buvo paveldimas, pagonių kultuose kandidatai metų metus turėjo kopti sudėtingais išbandymų laiptais, kol susipažindavo su kulto paslaptimis.

O krikščionių bendrijoje, bent tais laikais, kelias nuo pasikrikštijimo iki tapimo pamokslininku buvo labai trumpas. Kiekvienas atsivertęs galėdavo tapti misionieriumi. Po Romos gaisro prasidėjęs krikščionių persekiojimas tęsėsi. Pe­ tras, Paulius irgi, buvo pagauti tik po trejų metų. Išliko nežinomo autoriaus laiškas, kuriame pranešama, kad Petras buvo išduotas "iš pavydo". Kitame laiške sakoma, kad apaštalui "teko patirti ne vieną ir ne dvi kančias, o daugelį, kol jis atsidūrė Dievo garbėje".

Nežinoma, kur ir kada Petras buvo nužudytas. Spėjama, kad stadione Campus Vaticanus, kuriame vykdavo žirgų lenktynės ir žmonių egzekucijos. Nėra duomenų apie jokias laidojimo iškilmes. Greičiausiai jis buvo palaidotas ten pat, lauke, kur vėliau rasta daugybė žmonių palaikų.

Bendrija nebuvo sunaikinta. Net istorikas Tacitas, romėnas, i krikš­ čionybę žvelgęs iš aukšto, turėjo pripažinti, kad žiaurūs persekiojimai ėmė kelti gyventojų užuojautą. Iš tikro, baudžiamieji mirti pasitikda­ vo vyriškai, ir tai darė ispūdi.

Krikštijosi vis daugiau ir daugiau Romos gyventojų. Tačiau Roma dar nebuvo tapusi krikščionybės, laikomos Rytų tikėjimu mat ruben galvan svorio netekimas džiausios jos bendrijos buvo susibūrusios rytinėse imperijos dalyse - Egipte, Sirijoje, Graikijojecentru. Ir nebuvo bendruomenėse jokios hierarchijos, pareigybių, juolab iškilmingų.

Kam reikalinga hie­ rarchija, jeigu visi netrukus stosime prieš Dievo teismą? Net praėjus 30 metų po apaštalo Petro mirties, laišką korintiečiams rašė Romos bendrija. Bendrija, o ne vyskupas, nes tokio tada paprasčiausiai dar nebuvo. Vyskupas bendrijos priekyje atsirado tik aisiais metais, ji imta vadinti papa nuo graikiško žodžio pappas, tėvas.

Romos vyskupas Steponas 2. Tačiau tokiu iš tikro tapo tik Leonas I Didysis, gyvenęs V amžiuje ir pasiskelbęs, kad nuo šiol jis, Romos vyskupas, laiko dangiškosios karalystės rak­ tus ir yra aukščiausia instancija sprendžiant visus tikėjimo klausimus.

Turiu omenyje tikrąją šio žodžio reikšmę. Dažnai sakome: "Dėl tų vaikų - pragaras namuose" arba: "Mūsų darbe tikra pekla", "Tau galvoje velniai maišosi", bet šikart pakalbėkime apie pragarą reli­ gine prasme, suvokdami ji kaip vietą ar numesiu svorio gavus petnešas bausmę už blogus darbus. Savo pačių akyse nė vienas nesame nusidėjėliai, juolab dideli. Mintis apie pragarą mums į galvą ne­ ateina net tuomet, kai sužinome apie didžiausio piktadario mirtį, savižudybę ar egzekuciją.

Mano kartos žmonės prisimins, kad mūsų paauglystėje, ypač prieš karą ir vėliau, pragaro sąvoka buvo konkreti, aiški, labai kūniška. Am­ žinos liepsnos, karštų keptuvių laižymas, kabinimai už šonkaulio, baisus šaltis, šiurpūs garsai ir t.

Visa tai buvo suprantama kaip atpil­ das nusidėjėliams arba netikintiesiems, arba paskutinės išpažinties neatlikusiesiems. Reikėdavo eiti būdai kaip numesti kūno riebalų procentą briauna, atidžiai žiūrėti sau po kojomis, kad neįkristum į tą bedugnę.

Ar daug padėjo žinojimas apie konkretų pragarą su velniais ir jų išgalvotais baisumais?

Atvirai sakant, nelabai. Ir mano kartoje, ir anksčiau, ir vėliau vis atsirasdavo žmogžudžių, žydšaudžių, apgavikų arba smulkių sukčių. Pragaro baimė nesulaikydavo rankos nusikalti­ mo valandą. Net ir vaikystėje pragaro sąvoka buvo vienas dalykas, o gyvenimas - visai kas kita. Vaikas gali tikėti pragaru, bet tai jam nėra labai svarbu, nes jis nebijo savo mirties, netiki, kad ji ateis. Paauglys­ tėje siaučia tokia hormonų audra galvoje ir visame kūne, kad lendant į svetimą sodą obuolių vogti ar kirkinant kokią panytę, nėra kada pa­ galvoti nei apie pragarą, nei apie kančią.

Atrodo, turiu jums naujieną. Žmonija, bent krikščioniškoji jos dalis, prarado arba baigia prarasti pragaro, kaip konkrečios vietos ir bausmės, supratimą. Prarado ir, atvirai kalbant, net nepastebėjo šitos netekties. Gal ir nedrįsčiau prasižioti apie šį visai naują reiškinį galiu būti apkaltintas tikėjimo ir moralės griovimujeigu ne autoritetai, prieš kuriuos visi nusiima kepurę.

Document Information

Man į rankas pateko Romoje leidžiamo įtakingo jėzuitų žurnalo "La Civilta Cattolica" numeris. Sį žurnalą sieja glaudūs ryšiai su Vatikanu, jis - gerbiama Sventojo sosto ryšių su visuomene priemonė, viena iš kelių. Ir tikrai. Biblija vartoja simbolių kalbą aprašydama tuos, kurie patys save atskyrė nuo gyvenimo knygos, skęstančius ugnies tvenkinyje ir taip pasmerkusius save antrajai mirčiai. Albertas Moleris Albert Moh­ lerbaptistų seminarijos Luisvilyje JAV prezidentas, pareiškė, kad "Sventasis Raštas aiškiai kalba apie pragarą, kaip esančią vietą, ir įspėja mus jo bijoti".

Kitas amerikietis, profesorius Duglas Grothuisas Dou­ glas R. Groothuis iš Denverio evangelikų seminarijos, taip pat piktina­ si : "Atsiskyrimas nuo Dievo kai kam net gali pasirodyti tarsi laisvė nuo, sakysim, valdingos žmonos ar nuo tėvų įtakos.

Ko čia bijoti? Jie sako, kad vaizduoti pragarą kaip konkrečią fizinę vietą, kur amžinoje ugnyje verda katilai su derva, tai vaizduoti visatą ir kosmosą taip, kaip dabar juos mato tik nedaugelis. Tada ir Dievą reikėtų įsivaizduoti kaip fizinį asmenį, saky­ sim, kaip senį žila barzda, sėdintį kažkur už debesų.

Suprantama, jog toks mąstymas tinka tik vaikiškoms pasakoms. Keisdamas šį požiūrį, Sventasis Tėvas elgiasi teisingai. Katalikų teologai teigia, kad dabar mes apie Žemę ir žmoniją žinome daug daugiau ir apskritai esame kitokie. Minėtas popiežiaus pareiškimas irgi nebuvo atsitiktinė improvizacija. Mokslininkai dvasininkai tyrinėja, iš kur ir kaip atsirado pragaro, kaip fizinės vietos, supratimas, kas apie tai pareiškė. Ir atranda įdomių dalykų.

Taip, pragaro supratimas būdingas visoms religijoms, ypač šventiesiems judėjų ir krikščionių raštams. Tačiau senuose Biblijos tekstuose ar numesiu svorio gavus petnešas šeol - buvo ne bausmė, o visų mirusiųjų laukimo - vieta.

Antrajame šimtmetyje prieš Kristų, verčiant Senąjį Testamentą į graikų kalbą, kuri tada buvo pagrindinė Viduržemio jūros civiliza­ cijoje, gan abstraktus, neutralus žodis šeol buvo išverstas į vienintelį panašią sąvoką atspindintį graikų žodį hades.

Beje, kaip tik iš graikų kalbos kilęs rusų kalbos žodis ad. Tačiau hades yra graikų pagonybės terminas, pagonių mitologijoje reiškiantis būtent fizinę bausmės vie­ tą. Sitaip ir pats žodis, ir jo sąvoka įsitvirtino.

Dabar pavyko sužinoti, iš kur ir kaip jis atsirado.

Į pietus nuo Jeruzalės miesto uolose yra gilus plyšys, kurio dugne ligi šiol rusena vulkaninė ugnis. Ten buvo deginamos miesto šiukšlės, nusikaltėlių lavonai, o stabmeldžiai ananitai savo dievams ten aukodavo gyvus žmones. Nelabai jauki vieta, sakyčiau. Ji vadinasi hinom. Kadangi graikų kalba nemėgsta garso h kaip ir rusų kalbagraikiškai tą vietą imta vadinti geenom, vėliau - geena i r tai tapo pra­ garo pavadinimu, o nebe konkrečiu geografiniu vietovardžiu.

Todėl Naujasis Testamentas ir prabilo apie pragarą kaip apie vietą, kurioje tvyro "amžina tamsa, verksmas ir dantų griežimas, kirminas niekada nežūsta, o ugnis niekada negęsta".

Turime pripažinti, kad kartais tiesmuki žmonės rašė tiesmukai kitiems žmonėms, o vėliau mažaraščiai tuos tekstus vertė ir po kelias­ dešimt kartų perrašinėjo. Daugelis ankstyvųjų Bažnyčios tėvų - Jero­ nimas, Origenas, Gregorijus, iš dalies ir Augustinas - manė ir mokė, kad pragaras - tai dvasinių kančių vieta.

Paskui atėjo ankstyvųjų viduramžių epocha - turbūt pats baisiausias Europos laikmetis. Ž mo­ nių žiaurumai buvo perkelti ir į teologiją. Origeno iš Aleksandrijos ir kai kurių kitų pirmųjų krikščionybės tėvų mokymas, jog pragaras nėra "vieta" ir kad "kančios jame negali būti amžinos", nes nėra nu­ sikaltimų, už kuriuos reikėtų taip kentėti, ir kad kiekviena siela gali būti išgelbėta, Konstantinopolio suvažiavime buvo atmestas.

Category: DEFAULT

Supran­ tama, kodėl veiksmingi riebalus deginantys papildai anuomet buvo manoma, kad tik bauginant žmones ga­ lima juos auklėti. Nelabai sėkminga mintis, reikia pripažinti. Kai kuriose Lietuvos parapijose iki šiol per katekizaciją vaikučiams pasakojama apie "verdančius smalos katilus" ir kitus kankinimo bū­ dus.

O kas iš to? Mažamečiai berniukai ir mergytės gal išsigąs, susi­ graudins, pasiryš niekada ten nepakliūti, tačiau paaugę supras, kad viso to nėra ir būti negali! Tada j iems ir kils mintis: "Mums melavo. Juk žinote, kas atsitinka, kai blaškomasi iš vieno kraštutinumo į kitą.

Pragaras išnyko apie 6o-uosius XX amžiaus metus - po dviejų tūks­ tančių metų apie jį tiesiog buvo nustota kalbėti. O Šventasis Tėvas įkalė paskuti­ nę vinį, be anksčiau minėtų žodžių, pasakęs: "Pragaras nėra Dievo bausmė, o natūrali neatgailaujančio nusidėjėlio pasirinkimo gyventi be Dievo pasekmė.

Jos yra reikalingas ir sveikas priminimas, jog turime pasirinkimo laisvę. Bažnyčia privalo aiškinti ir pritaikyti Šventąjį Raštą kultūriniame gyvenamosios epochos kontekste. Jeigu anksty­ vaisiais viduramžiais dvasininkas būtų kalbėjęs apie atsiskyrimo nuo Dievo bausmę po mirties, varganas to laiko žmogelis nebūtų supratęs, apie ką kalbama.

Tradicinio pragaro mirtį pagreitino XX a. Visi pragaro aprašymai blanksta prieš Hirosimos, holokausto, Afga­ nistano liepsnas, prieš moterų ir vaikų kančias amžinojo įšalo Lap­ tevų jūros salose. Vienintelį tikrą, realų pragarą žmogus sukuria čia, Žemėje, o dabar neretai dar ir savo paties širdyje. Ypač kai dega neapy­ kanta kitam žmogui, kitai tautai, rasei, kitokioms pažiūroms. O kaip pomirtinę bausmę mato ne ar numesiu svorio gavus petnešas Judėjų pažiūros iki XVII a. Tik žydų ortodoksai tebetvirtina, jog po mirties žmogus eina arba į dangų, arba į pragarą.

Islamas moko, kad pragaras - tai ugnies krateris, virš kurio siauru tiltu sielos eina į Rojų. Tos, kurias Alachas vadina nevertomis, nu­ krenta ir amžinai kenčia septyniuose pragaro ratuose. Koranas, šventoji musulmonų knyga, patį pragarą aprašo labai pa­ našiais žodžiais, kaip ir Biblija. Induizme siela keliauja į atgimimą kitame kūne sielos reinkarna­ cijabet turi pereiti 21 pragarą, kurie sudegina jos blogąją karmą - li­ kimą.

Po išvalymo siela įsikūnija aukštesnės pakopos gyvoje būtybėje. Nelabai dideli nusidėjėliai gali atgimti gyvuliais. Vogęs grūdus - žiurke. Dides­ ni nusidėjėliai taps daiktais. Budistų religijoje siela nepripažįstama, bet iš vieno kūno į kitą ke­ liauja asmens karmos - likimo - energija. Faktiškai visos religijos pripažįsta, kad kai kurie nusidėjimai tokie dideli, jog už juos neįmanoma tinkamai nubausti šioje žemėje - baus­ mė turi tęstis ir po mirties.

Yra tik viena išimtis: Šiaurės Amerikos indėnų tikėjimas kažkodėl vieningai nepripažįsta jokio pragaro. Se­ novės lietuvių mitologijoje pragaro sąvoka taip pat nebuvo labai pa­ brėžiama, apie jį retai išgirsite mūsų pasakose ar dainose. Pomirtinį gyvenimą mūsų proseneliai įsivaizdavo kaip gyvenimą požeminėse ganyklose, o sielas - pavirtusias gyvuliais.

Aš girdžiu indų mitologijos aidus. Ikikrikščioniškoje Lietuvoje mirusieji nebuvo ryškiai skirstomi į bloguosius ir geruosius.

Visi dar labiau sukrizeno. Liga - vienintelis dalykas, dėl kurio buvo atleistina. Kas per daug prišlamštė, tą buvo leista kritikuoti. Iš tiesų saugus buvo tik liesas žmogus.

Senovėje pomirtinis gyvenimas aprašinėtas netgi gražiai, labai poetiškai, vaizdingai : "Pastatyk ir man namelį be langų, be durelių; išėjai į aukštą kalnelį. Vasaros tapo ilgos i r šiltos. Vieni tvirtina, kad prasideda didelis klimato atšilimas, kiti - kad tai reguliarūs kli­ mato svyravimai ir kad šiltasis periodas jau eina į pabaigą.

Populia­ rūs žurnalai spausdino nuotraukas, kuriose matyti, kaip tirpsta ledai Andų kalnyne, kai kur Arktyje, Alpėse.

Uploaded by

Ž iemą mažiau teko mokėti už šildymą - puiku, nes kuras baisiai pabrango. Jau žinome, kad Ž emėje - atšilimas ir kad dėl to kalta pati žmoni­ ja.

Pramonė, transportas, žemės ūkis, apskritai visa žmogaus veikla, sakoma, išmeta į orą milžinišką anglies dvideginio - co2. Š ios dujos veikia tarsi plastiko plėvelė ant šiltadaržio, kuriame mes prade­ dame gyventi. Rimti žmonės, aukšto rango politikai ragina žmoniją atsikvošėti, nustoti teršti orą, kuriuo kvėpuojame, apskritai sustabdyti ekonomikos plėtrą.

Japo­ nijoje, Kioto mieste, prieš porą metų įvyko tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo valstybių vadovai ir visuomenininkai. Buvo priimta deklaracija ir keli labai svarbūs nutarimai, tarp jų - kiekvienai šaliai nustatantys kvotą, kiek galima išmesti į orą co Jeigu tos kvotos ne­ užtenka, galima "nusipirkti" iš kokios nors mažiau išsivysčiusios ša­ lies.

Kokia iš to nauda atmosferai, aš taip ir nesupratau. Alas Goras Al Gorebuvęs kandidatas į Amerikos prezidentus, sukūrė fondą ir pradėjo kovą prieš globalinį atšilimą. Jam buvo suteiktas aukščiausias pasaulyje apdovanojimas - Nobelio premija. Aš nesu nei geografas, nei klimatologas. Mano specialybė - tarp­ tautiniai reikalai ir Lietuvos padėtis pasaulyje. Ruošiantis televizijos laidoms ir rašant straipsnius man tenka perversti tonas spaudos ir interneto medžiagos, ir ten visada randu daug informacijos apie glo­ balinį ar numesiu svorio gavus petnešas.

Patikėjau, nes rašo ir kalba rimti žmonės. Paskui ėmė graužti tas prakeiktas kirminas, kuris vadinasi "abejok viskuo". Paste­ bėjau, kad reiškiasi politikai, "žalieji", jaunimas - puiku, kai žmonės rūpinasi ne tik kasdienės duonos pluta. Bet kodėl tarp jų gan mažai aukštos kvalifikacijos mokslininkų? Dar pastebėjau, kad žmonės dau­ giausia kalba apie tai, ką mato - savo šalyje, regione, apie tai, ką pa­ tyrė per savo gyvenimą.

Bet gyvenimas trumpas, gamtai jis - mažiau nei akimirka. Pradėjau ieškoti kitaip mąstančių mokslininkų ir radau įdomių dalykų. Netvirtinsiu, kad atšilimas neateina. Neturiu teisės sakyti nei taip, nei ne. Noriu tik parodyti antrą šios jau gana nučiupinėtos kortos pusę.

Keturios pagrindinės Žemės temperatūros stebėjimo stotys - bri­ tų Hadley ir trys amerikiečių - užregistravo, kad oras virš žemės ir jū rų m. Sniego mūsų šiauriniame p usrutulyje buvo vidutiniškai 64 proc.

Antarktidoje jūros ledas storėja jau nuo I98o-ųjų. Kiniją užgriuvo šalčiausia per šimtme­ tį žiema. Bagdade pasnigo pirmą kartą to miesto istorijoje. Šiaurės Amerikoje tiek daug nebuvo snigę jau 50 metų, snigo net Floridoje.

Australijoje birželis - tai kaip sausis pas mus - buvo šalčiausias istori­ joje, o Peru nuo šalčio mirė šimtai žmonių. Skelbiantieji globalinį atšilimą nurodo, kad per XX amžių aplinka atšilo vidutiniškai 0,74 °C.

1. Он услышал в нем какой-то намек на униженность и едва заметное напоминание о том, что впервые за все время Олвину понадобилось словечко одобрения от товарища.
2. Svorio metimo milijardų dolerių pramonė
3. Наша собственная история, которая представляется нам такой важной, -- не более как запоздалый и, в сущности, тривиальный эпилог, хотя он и настолько сложен, что мы до сих пор не можем разобраться во всех деталях.

Bet per tuos vienerius metus atšalo 0,75 laipsnio. Iš nupjautų medžių rievių puikiai matyti, kurie metai buvo šilti, derlingi, o kurie ne. Kai kurie alyvmedžiai ir Kalifornijos sekvojos auga po du tūkstančius metų, net daugiau. Antrasis liudininkas - An­ tarktidos ir kitų didžiųjų ledynų gręžiniai, poros kilometrų ir didesnio gilumo.

Ledynai tik atrodo kaip ištisas gabalas, o iš tikro yra sluoks­ niuoti kaip "Napoleono" tortas. Vandenynų vėjai iš viso pasaulio su­ neša ant ledo žiedadulkių, sporų, smulkaus smėlio ir viso, kas tuomet buvo atmosferoje, žinoma, mikroskopiniais kiekiais.

Tai užšąla kartu su to laiko oro burbuliukais, o ant viršaus gulasi naujas ledo sluoksnis. Ištyrę mėginius iš ledkalnių gilumos, mokslininkai gali mums pasa­ kyti, koks buvo klimatas, kokie medžiai ir gėlės žydėjo, pavyzdžiui, tais laikais, kai buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Arba Ar numesiu svorio gavus petnešas mūšio metais. Dar yra meteorologinių stočių stebėtojai ir jų dienynai.

Tokios stotys, iš pradžių gan primityvios, buvo kuriamos gyvas svorio kritimas IBio-ųjų, jau atlikta bei užregistruota 90 ooo tyrimų. Globalinio atšilimo pranašautojai sako, kad taip įvyko dėl žmogaus veiklos: intensyvi pramonės bei žemės ūkio veikla, iš Žemės gelmių gaunamo kuro nafta, anglys, dujos deginimas sušildė atmos­ ferą ir ją pripildė anglies dvideginio.

Atrodo įtikinamai. Radikalūs atšilimo pranašautojai tvirtina, kad net karvių bezdėjimas turi įta­ kos - eina į dangų, prisideda prie mus dengiančio klodo.

Ir tai teisybė. Galvijų žemėje - 6o milijardų. Dujų iš jų virškinamojo trakto daugiau negu dūmų iš visų automobilių pasaulyje. Neigiantieji atšilimą sako: klimatas Žemėje visada kaitaliojosi kaip s ūpuoklės.

Kodėl keičiasi? Todėl, kad anglies dvideginis blogai laikosi ir blogai tirpsta šiltame vandeny­ je. Kai vandenynai sušyla, jie per kelerius metus išstumia į atmosfe­ rą didelius kiekius co Kadangi tų dujų vandenynuose yra 50 kartų daugiau negu atmosferoje, vandenynai, o ne oras, ar numesiu svorio gavus petnešas žmonių veikla, ne karvių Bet paskui prasideda atšalimas. Atšąla vandenynai, tada C02 vėl pradeda tirpti, ir jo dalis ore sumažėja.

Taip ir eina - aukštyn žemyn. Kurie mūsų epochos metai buvo karščiausi? Žmonės lakstė liežuvius iškišę. Buvo šilčiau negu bet kada per pastaruosius metų, šilčiau negu dabar, nors pramonės, transporto, automo­ bilių turėjome žymiai mažiau, gamtinių dujų gavyba buvo menka. Atmosfera vis tiek prisipildė anglies dvideginio.

Po to prasidėjo at­ šalimas - ųjų ir ųjų žiemos buvo tokios šaltos, kad sovie­ tų armijoje Suomijos kare, o hitlerininkų - prie Maskvos, nuo šalčio žmonių žūdavo kuopomis ir batalionais. Paskui atmosfera vėl ėmė šilti. Ką tai reiškia? Paprastą dalyką: atšilimas prasideda ne tada, kai atmosfera dėl žmogaus veiklos ar, pavyzdžiui, didelio vul­ kano išsiveržimo prisisodrina anglies dvideginio.

Atšilimas praside­ da, kai Saulė ir kosminiai spinduliai sušildo orą. Stai tada ir atsiranda daugiau co Atmosferoje jo buvo gausiau negu dabar o-aisiais, aisiais ir aisiais. Gerai, pasakysite. Bet kas tą temperatūros armoniką tampo? Ir kodėl dešimtys tūkstančių rimtų protingų žmo­ nių, sąžiningų entuziastų negaili savo laiko ir pinigų žmonijai nuo atšilimo bei užtvindymo gelbėti?

Tikrųjų klimato pokyčių priežasčių reikia ieškoti už mūsų Žemės rib ų. Buvo tik vienas klaustukas: Saulė mus šildo daugmaž vienodai, metinio vidurkio svyravimai - tik O,J proc. Jie surado sąsają tarp debesuotumo virš Žemės rutulio ir dviejų rūšių spindulių, pasiekiančių Ž emę, - Saulės spindu­ lių bei kosminių.

Kosminių spindulių, atlekiančių iki Žemės, įtampą reguliuoja Saulės aktyvumas. O jis keičiasi kas vienuolika metų. Kai Saulė labai aktyvi, magnetinio lauko linijos jos dėmių rajonuose pra­ siveržia ir su vadinamuoju Saulės vėju lekia kažkur į mūsų sistemos kraštą. Pakeliui kiek pastumia į šoną kosminius spindulius. Kai Sau­ lė mažai aktyvi, daugiau kosminio spinduliavimo dalelyčių pasiekia mūsų aplinką, atsiranda kondensacijos branduoliai, gausūs debesys, kurie pridengia Žemę nuo Saulės ir vėsina atmosferą.

Saulės veikla lemia Žemės klimatą. Siuo metu Saulė gan rami. Kosminė Jungtinių Valstijų žinyba NASA oficialiai pranešė, kad ųjų gruodžio u dieną prasidėjo asis Saulės ciklas nuo to laiko, kai žmogus juos pradėjo skaičiuo­ ti. Tą dieną atsirado pirmoji Saulės dėmė, baigėsi ciklas, kurio metu dėmių pastebėta nebuvo. Jeigu viskas eis taip, kaip eidavo anksčiau o Saulę ir jos dėmes stebėjo dar senovės indų ir kinų astronomaidėmių skaičius ir jų plotas Saulėje vis didės - prasidės asis Saulės ciklas.

Kaip žinote, buvo Didysis Ledynmetis, kai kalnuose susikaupė milžiniški ledo masyvai, kartais kilometro ir daugiau storumo. Savo svorio spaudžiami jie lėtai slinko nuo Skandinavijos kalnų keterų, nuo Alpių ir kitų kalnynų į žemumas, vienur sustumdami kalvas, kitur iš­ rausdami klonius, kurie vėliau tapo giliais ežerais arba upių vagomis, dar kitur tiesiog išgulėdavo žemę - taip atsirado plokščių krantų eže­ rai.

Ž monių tada čia nebuvo. Ugrofinų, o paskui baltų protėviai atėjo, kai jau buvo kiek atšilę ir ledai ištirpę, kai priaugo medžių, atsirado žvėrių.

• Kūno sudėjimą riebalų degintojų apžvalga
• JI, JOS paslaptys, dar Monika ir šiaip nuotykiai JI mano gyvenime išdygo tada, kai atsirado proga atsikratyti nepageidaujamo sugyventinio.
• Ar altas davis numetė svorio
• Надо отдать ему должное, он не пытался торжествовать свою победу.
• Интересно, читали ли они мысли членов Совета; впрочем, вряд ли они пошли бы на нарушение торжественного обещания, без которого эта встреча стала бы невозможной.

Mūsų protėviai atkeliavo sekdami juos ir medžiodami. Darė­ si vis šilčiau. Tai buvo mūsų protėvių aukso amžius - gausu laukinių vaisių, žvėrių, gerai derėjo javai, naminiams gyvuliams už­ teko pašaro.

Vienintelis fizinės veiklos būdas, kuris man ne­ būdavo koktus vien apie tai pagalvojus, - pasijodi­ nėjimai su Zuzi Klafke.

Jeigu dar kas nors apskri­ tai buvo, su kuo aš tuo metu plačiausia prasme draugavau, tai turbūt tik ji. Pradinėje mokykloje mes ne itin gerai sutarėme. Kartą Zuzi Klafkė ir dar viena mergaitė patykojo manęs pakeliui j mo­ kyklą, norėdamos iškratyti mano kuprinę.

Tačiau, pirma, dabar aš nešiojau ne kuprinę, bet dirbtinės odos portfelį, antra, greta kitų pranašumų Zuzi Klaf­ kė dar turėjo du arklius - Kalibaną, dideli išromy­ tą sarti baltomis kojomis, ir piktą tuklų škotiškąjį ponį.

Su sarčiu man leisdavo retai, net labai retai pajodinėti. Kai sėdėdavau ant Kalibano, jausdavau­ si visai kitu žmogumi - didesnė, stipresnė, gražes­ nė. Savojo kūno netobulumas nebeturėjo reikšmės. Buvo kažkaip Žinoma, paprastai man tek­ davo jodinėti juodu škotiškuoju poniu.

Jo vardas buvo Princas, jis spirdavo ir griebdavo visus, kurie priartėdavo prie jo arčiau nei per metrą, - žmones, šunis, arklius, vištas. Princas nekentė viso pasau­ lio. Puikiai galėjau jį suprasti. Tačiau jis, be jokios 66 abejonės, neturėjo tos galimybės. Mudvi nuginda­ vome jį į ganyklos kampą, laikydavome už apynas­ rio ir valydamos pririšdavome taip trumpai, kad jis, grikšėdamas iš įniršio dantimis, kandžiodavo medį. Ponis neturėjo gero balno, tik tokį priegalvį, vos prikimštą odos gabalą su dviem balnakilpė­ mis, kuris pavojingai sliduodavo ant jo apkūnios nugaros.

Jeigu tik Princas pajusdavo neproporcin­ gą svorį balnakilpėse, netrukus galėjai atsidurti jo papilvėje. Aišku, ar numesiu svorio gavus petnešas malonu, kai šiltas padaras tave nešiodavo po pievas ir ar numesiu svorio gavus petnešas, bet tai, kas iš tiesų man buvo svarbu, ko aš visą laiką geidžiau, - tai keturių šimtų metrų ilgio lenktynių trasa buvusia­ me žvyro karjere.

Poniui - lygiai taip pat. Kuo la­ biau mes prie tos vietos priartėdavome, tuo kvai­ liau jis elgdavosi. Tai buvo turbūt vienintelis mus siejantis pašėlusios akimirkos troškimas, kai jis sušnopavęs išsitiesdavo, o jo trumpos kojos taip greitai sutrepsėdavo žeme, kad sėdėdama ant jo nu­ garos vos pajusdavau judesį. It suakmenėjusi lai­ kydavau kojas balnakilpėse, ir taip bedumiant po mumis išnykdavo žolė.

Aš gerokai pasilenkdavau į priekį, vadelėmis taikydavau į linkčiojančios gal­ vos taktą ir pasiduodavau tam tempui. Jeigu dabar ponis sukluptų arba iš pykčio sustotų, aš - žuvusi. Būtent šitaip jis dažnai mėgdavo pasielgti, staiga įsiręždamas į žemę priekinėmis kanopomis, o už­ pakalinėmis pasispardydamas.

Aš visada apskrie- davau ta pačia orbita: iš pradžių šaudavau įstrižai į viršų, pasiekusi aukščiausią tašką persiversdavau pusiau ir tada, atsitrenkusi nugara, nuskrisdavau 67 statmenai ant žemės, prieš akis kaip paskutinį vaiz­ dą pamatydama nutolstantį dangų.

Smūgio metu iš plaučių išlėkdavo visas oras. Kai pagaliau Zuzi Klaf- kė rasdavo mane aukštoje žolėje ir sėdėdama ant arklio klausdavo, ar nesusižeidžiau, aš galėdavau ištarti tik keistus, gergždžiančius garsus. Man taip baisiai skaudėdavo, kad kaskart būdavau įsitiki­ nusi, jog visi šonkauliai išlindo pro plaučius. Bū­ čiau galėdavusi išvengti šių kritimų, jeigu būčiau atsilošdavusi ir sutrumpindavusi vadeles.

Tačiau tai būtų suveikę kaip stabdžiai. Norėdama iš tikrų­ jų mėgautis lenktynėmis, turėdavau palinkti į prie­ kį ir pasikliauti poniu, nors patirtis ir išmokė, kad juo negalima visiškai pasitikėti. Kad ir kokios būtų priežastys, bet jeigu jau jis pasiryždavo mane tąkart pakęsti, tai greitis man leisdavo patirti tikrą laimės svaigulį.

Aš liaudavausi egzistavusi kaip tvirta materija, aš virsdavau judėjimu. Tuo geriau, kad bet kurią akimirką galėjau tikėtis nusisukti spran­ dą. Na ir kas, kad esu nemėgstama ir bjauri, užtat šis jausmas buvo grožio įsikūnijimas. Gauti arklį dovanų buvo dar beviltiškiau nei šu­ nį. Iš tikrųjų - jokios perspektyvos.

Regis, jis vadovavosi tuo, kad tik tada nukrisda- vai nuo arklio, kai jis būdavo nuosavas. Kitas ar­ gumentas, žinoma, buvo pinigai. Jeigu būčiau galė­ jusi, pati būčiau užsidirbusi arkliui. Tačiau dar bu­ vau per jauna, man net nebuvo leidžiama išnešioti Hamburger Abendblatt.

Netoliese, už keleto gatvių 68 nuo mūsų namo, buvo dirvonuojantis sklypas. Po pamokų nesiguldavau į lovą, bet eidavau tenai kirs­ ti medžių ir rauti kelmų, o paskui sugalvojau, kad ten bus ganykla. Aš taip smarkiai plušau, kad kirs­ dama beržus susibraižiau rankas ir kojas, iška­ sus kelmus rankos nuėjo pūslėm, bet juk turėjo būti koks nors poveikis, mane nors bent kiek su­ artinantis su arkliu.

Parodžiau tėčiui išdirbtą skly­ pą. Jis patraukė pečiais. Nieko negalėjau padaryti. Visiškai nieko. Iš pradžių išėjusį pasivaikščioti tėtį lydėdavau tik todėl, kad pakeliui jį įkalbėčiau nupirkti man arklį ir pademonstruočiau savo kompetenciją, iš­ vardydama penkiasdešimt arklio galvos piešinių: žvaigždė, laukis, žibintas, žaibas, snaigė Tačiau nors tėtis mano troškimams liko abejingas ir kie­ tas kaip kokoso riešutas, vieną kartą suvokiau, kad aš visai mielai eidavau su juo pasivaikščioti po miškus ir kad jį mėgau.

Žinoma, aš ir anksčiau jį mėgau. Jo gyvenimas, priešingai nei mano ma­ mos, visada priklausomos, atrodė jaudinantis ir mįslingas. Aš vis dar neturėjau aiškaus suprati­ mo. Tuo metu, kai tėtis būdavo išvykęs savo opeliu, ateidavo siunti­ niai, retsykiais vienu kartu dvidešimt didelių siun­ tinių.

Tik jam buvo galima juos atplėšti, o mudu su mažuoju broliuku labai pagarbiai žiūrėdavome jam per petį. Dažniausiai ten būdavo vien popierga­ liai arba tūbelės, bet pasitaikydavo ir įdomesnių daiktų, kaip antai: guminiai begemotai, romėnų ir egiptiečių reljefinės lentelės arba šimtas penkias­ 69 dešimt ryškiai raudonų natūralaus dydžio gipsinių kojų. Dabar suvokiau, kad mano tėtis buvo nelai­ mingas. Galbūt panašiai kaip ir aš. Galbūt aš bu­ vau visai ne tokia kaip mama, o tokia kaip tėtis.

Pastaruoju metu kai kada įsivaizduodavau galinti jausti tą patį. Kai matydavau, kaip jis, susisupęs į lamos antklodę, susirangydavo ant sofos, man su­ spausdavo gerklę. Be abejo, kam nors apsilankius tėtis bemat atkusdavo. Jis jausdavosi prastai tik tol, kol būdavo vienas šeimoje. Svečiams jis be pa­ liovos žerdavo sąmojus ir visiems pasakodavo te­ oriškai galėjęs turėti garaže tris Ferrari automobi­ lius.

Ar numesiu svorio gavus petnešas tėtis kaip tik perskaitė laikraštyje, kad vaiko išlaikymas nuo gimimo iki išmokslinimo pa­ baigos vidutiniškai kainuoja markių - ly­ giai tiek, kiek vienas Ferrari. Nuo to laiko jis nuo­ lat kartodavo šį sąmojį. Tačiau aš žinojau, kad jam tai nėra vien humoras ir kad ne apie tokį gyvenimą jis kadaise svajojo.

Nutariau daugiau neprašyti ar­ klio. Mano tėčiui ir taip buvo sunku. Bent jau tuo galėjau jo nevarginti. Kadangi lig šiol minėdavau vien įvairių arklių veislių pranašumus ir nebrangų gyvulių išlaikymą, turėjau sumąstyti naują temą.

Mes, aišku, negalėjome kalbėtis apie tai, kad buvo­ me nelaimingi. Šnekučiuodavomės apie gamtą ir techniką, fiziką ir chemiją. Kiekvienoje iš jų karalius užmindavo sa- 70 vo trims sūnums mįslę, ir kiekvieną kartą ją įmin­ davo tik jauniausias princas. Karalystę turėjo paveldėti tas, kuris su­ gebės jį iš ten išimti. Abiem vyresniesiems prin­ cams, kaip įprasta, nepasisekė. Ojaunėlis prileido iš guminės žarnos vandens į vamzdį, ir sviedinys pats išplaukė į paviršių.

Papasakojau tėčiui, kad mokykloje, laidais su­ jungus dviračio lemputę su elementu, ji įsižiebė. Man palengvėjo, kai jis stryktelėjo. Mat niekuomet senas riebalų deginimas tikra, ar ilgai tėtis pakęs mano draugiją pasivaikščiojant, bet dabar jis gyvai pamokslavo apie srovės cirkuliaciją uždarose grandinėse.

Pa­ klausiau, kaip energija patenkanti į elementą, o jis papasakojo, kad dar niekam nėra pavykę sukurti perpetuum mobile. Tai visai paprasta: - Įsivaizduok vandens malūną, - pasakė jis, - įrengtą vidury uždaro rezervuaro, kurio dešinė pu­ sė pripildyta oro, o kairė - vandens. Mentės yra pagamintos iš medžiagos, lengvesnės už vandenį.

Dešinėje mentės krenta žemyn, nes jos, žinoma, sunkesnės nei oras. Tada jos vėl pakyla iš kairės pusės, veikiamos keliamosios vandens galios. Keblu tėra sumanyti, kaip mentės gali kaitaliotis iš oro diapazono į vandens diapazoną, neišbėgant vande­ niui į dešinę pusę. Mane pakerėjo tėvo protingumas. Mintis buvo tie­ siog geniali. Galbūt vėliau aš studijuosiu fiziką ir išnarpliosiu šį neaiškumą. Tai buvo nerimastin­ gas, herojiškas pasaulis, į kurį patekti tėtis man sudarė galimybes, jeigu tik pasiekdavau, kad jis ir 71 toliau su manimi kalbėtųsi.

Laužydavau galvą dėl temų, kurios jį sudomintų tiek, kad jis ir pamirš­ tų, jog jo pašnekovė tebuvau aš. Mano mauna, be abejo, norėdavo su manimi kalbėtis nuolat.

Ji klau­ sinėdavo, kaip sekėsi mokykloje, ko norėčiau pie­ tums, arba perpasakodavo, ką pasakė kokia nors nuobodi kaimynė. Ji buvo riboto proto ir niekada nebūtų išradusi perpetuum mobile. Be to, neken­ čiau jos šlapių bučinių. Aišku, supratau, kaip pa­ sigailėtina, kad man prisireikė tėvo draugijos, nes šiaip jau vargu ar kas būtų norėjęs su manimi tu­ rėti ką nors bendra.

Kita vertus, nesitikėjau, kad bent vienas iš mano bendraklasių būtų sugebėjęs pasakyti tokių protingų ir įdomių dalykų kaip jis. Man patikdavo, kaip tėtis žavėdavosi keistomis pro­ blemomis.

Ar aklinas kubas, kuriame yra uždaryti banguotųjų kanarėlių, svertų mažiau, jeigu, su­ plojus katučių, jos visos purpteltų? Ar galima išgy­ venti, jeigu krintančiame žemyn lifte pašoki į orą bū­ tent tą akimirką, kai liftas atsitrenkia į žemę?

Jeigu tėtis manęs ko nors panašaus užklausdavo, pasijus­ davau jam artima. Jis labai džiaugdavosi savo žinio­ mis.

Bet kartais jis imdavo ir vidur žodžio nuščiūda­ vo, žiūrėdavo į mane raukydamas kaktą ir tylėdavo, tarsi niekaip negalėdamas suprasti, kaipgi jis tokiai kaip aš išklojo savo nuostabias idėjas. Vieną sekmadienio rytą, kai visa ar numesiu svorio gavus petnešas sėdėjo prie pusryčių stalo, pamėginau patraukti tėčio dė­ mesį papasakodama apie mokykloje atliktą chemi­ nį bandymą.

Tuo tarpu, kai aš šiek tiek sufantaza- vau, koks didelis buvo violetinis debesis, tėtis ūmai 72 atsistojo, netardamas nė žodžio surinko nuo stalo kiaušinių lukštus ir nuėjo skersai sodo prie kom­ posto krūvos. Negi jis pajuokavo?

Veikiausiai tik pamiršo pakviesti mane, kad eičiau drauge su juo. Nubėgau iš paskos. Kai prisivijau, tėtis paspartino žingsnį, aš turėjau beveik bėgti, kad neatsilikčiau nuo jo.

Dabar galėjau jausti, ką jis galvojo. Nejaugi niekada? Buvo aišku, kad man verčiau reikėtų sugrįžti prie pusryčių stalo. Iš karto! Užuot taip pasielgusi, aš uždususi atkakliai įkalbinėjau tėtį, kalbėjau taip, it man būtų gyvybiškai svarbu, mėginau pasislėpti po žodžių srautu nuo jo bjaurėjimosi ir savo gėdos.

Tėtis sustojo prie komposto krūvos ir atsisuko į mane. Jo veidas buvo perkreiptas. Sakyk, gal turi Edipo kompleksą, kas tau yra? Šią akimirką mano pasaulis sudužo. Tiesa, ne iškart, o pamažėl, dozuodama. Jausdama, kad per daug padavė, tuoj į dialogą primaišydavo neapykantos prieskonių, kad tos tiesos skonio pajusčiau kuo mažiau. Žadėjo, kad uždirbsiu pusantro tūkstančio dolerių per mėnesį, o tik uždirbau ir tuos pačius reikia kaulyti.

A.Cekuolis - Pokalbiai Su A.Cekuoliu 2011

Su draugais negaliu susitikti, kas vakarą stebi kiekvieną mano žingsnį. Iš tiesų šefas kiekvieną vakarą priešais parduotuvę pasistatydavo staliuką ir liuobdavo rakę su draugais, vaisiais užkąsdamas. Tai be galo siutino jo darbuotojus, nes iš tiesų bosas vėluodavo su jais atsiskaityti. Todėl prasidėjo keisti dalykai.

Vieną rytą į darbą neatėjo Džengizas. Respektabilios išvaizdos, talentingas, keliomis kalbomis kalbantis pardavėjas. Naktį susipakavo lagaminą ir kol niekas dar nepabudo, išsliūkino kaip vagis. Po kelių dienų lygiai tokiomis pat aplinkybėmis neliko ir Zekio, kuris pabėgo net ne visus daiktus susirinkęs. Dar vėliau po vieną nubyrėjo modeliai, kol iš penkių liko du, o vėliau ir tie išsinešdino. Likom tik aš, JI, mano buvęs sugyventinis Čača, kas vakarą po litrą vyno susikratantis Ibo, mano jaunikis Uguras apie jį vėliaudėdė Lioša ir mūsų šeimininkė Idžlal.

Per mažai, kad būtų galima efektyviai dirbti.

Tad plevendama geltonais plaukais, elegantiškai siūbuodama klubais, pasibalnojusi stilingus akinius ant nosies į mūsų ir šiaip įvairiaspalvę kasdienybę įžengė lenkė Monika. Tada dar nežinojome, kokių vėjų ji įpūs į mūsų gyvenimą. Ne vėjai, o uraganas tai bus - Kelkis, šiandien važiuosi su manimi į Green beach viešbutį", - vieną rytą pasakė JI. Nei ji, nei aš nebuvome pardavėjos. Mes buvome informatorės, dirbančios ne parduotuvėje, o viešbučiuose.

Mūsų darbas buvo suteikti informacijos apie odos prekių parduotuvę, pakelti poilsiautojus nuo gultų, ištraukti iš jūros ir išsiųsti į prekybos centrą. Kaip tai padaryti, niekas nemokė, niekam nebuvo svarbios tavo metodikos, tik rezultatas - privalai kasdien išsiųsti po kelis turistus ir taškas. Jei nori, plaukiok aplink juos, rėkdama "koža koža", jei patinka, gulkis šalia prieš saulę. Ką nori ir kaip nori daryk, bet jie turi išvažiuoti ir grįžti ne tuščiomis, nes kitaip nieko neuždirbsi.

Dal fry svorio metimas. Category: DEFAULT

Algos mums nemokėjo, tik procentus nuo pardavimų. Iki tol aš dirbau kitame viešbutyje - Petunya. Jei buvo užsieniečių, tai daugiausiai iš Jungtinės Karalystės, kurie šlamšdavo mėsainius pasičepsėdami ir užsigerdami alumi, kad greičiau nuslįstų, bet jokiu būdu nperkantys odod gaminių "because of animal rights".

Žodžiu, gyvūnas, pavirtęs į kotletą, anot jų, teisių neturi, o pasiūtas į švarkelį ar "dublionkę" jau turi būti ginamas. Todėl mano darbo diena praeidavo be rezultatų, nes patys turkai, jei jau perka kokį odinį gaminį, tai tikrai ne Bodrume. Tuo metu Green beach viešbutyje turkų irgi užteko, bet ten buvo daug turstų iš Ukrainos ir Azerbaidžano. Todėl, kaip mane iš anksto nuteikė "sugyventinis", geresnio viešbučio darbui už šį nėra.

Tai ir išdardėjome ten abi. Bet pamačiusi, kaip JI dirba supratau, kad kai kurie dalykai ar numesiu svorio gavus petnešas neišmokstami. O, kokios akys, eik tu sauuu, viskas, vyrukų neatsiginsit čia Turkijoje Iš kur jūs?

Iš Chabarovsko? Buvau ten, vienas giminaitis ukrainietę vedė Kokie jūs laimingi atrodote, gal povstuvinė kelionė Iš pradžių maniau, kad čia gerai atkalta vaidyba, o paskui pamačiau, kad viskas vyksta natūraliai.

Ir net jeigu jai ir nepavykdavo ko nors išsiųsti į tą "nemokamą" išvyką, vis tiek atostogų pabaigoje ji su jais atsisveikindavo bučiuodamasi ir glėbesčiuodamasi, o jos FB profilis po kiekvienos turistų pamainos pasipildydavo naujais draugais.

Bandžiau ir aš taip, kaip JI, bet man nepavyko. Na, tik su kai kuriais. Tada prisiminiau Ravilį, savo buvusį kolegą iš gidavimo laikų. Gyvenome bendrabutyje, turėjome puikų kiemą su staliukais, kur po darbų visi susirinkdavome pabendrauti. Pamenu, sėdžiu viena ir matau prie gretimo stalo jauną simpatišką vyrą. Žiūri į mane ir šypsosi, bet šypsosi taip, lyg mane pažinotų.

Kai atsistojo ir pradėjo eiti link manęs, jau pradėjau sukti galvą, kur aš galėjau jį anksčiau sutikti. Vėliau, stebėdama jį pamačiau, kad taip jis bendrauja su visais, ne tik su kolegomis, bet ir su turistais.

Jis, kaip ir JI buvo turkas meschetinas. Tai etninė grupė, pasklidusi po buvusias sovietų šalis, daugiausiai Gruziją, Kazachiją, Uzbekistaną.

#receptai Instagram posts (photos and videos) - albatransa.lt

Pietietiško temperamento, bet sumišusio mentaliteto. Todėl jei Turkijoje susipažinote su puikiai rusiškai kalbančiu turku, jis greičiausiai ne vietinis, o iš tų kraštų. Daugelis jų tiesiog genetiškai apdovanoti puikia komunikavimo dovana ir dar galimybe užuosti pinigus. Šalia jų gali stovėti turistas, apsirengęs vien palmėmis padabintais maudymosi šortais, bet jie jau jaučia nuo jo sklindantį pinigų kvapą.

Gal gali padėt? Ravilis tik įkvėpė ir užuodė :D - Į aukso parduotuvę reikia važiuot, - sako. Kol turistas purtėsi nuo tokio pasiūlymo, nes neketina nieko pirkti, Ravilis toliau šypsodamasis įtikinėjo: - Tai jūs ir nepirkite, jei nieko nereikia, bet grįžtant paprašykite vairuotojo pakeliui sustoti prie vaistinės. Turistas grįžo ir su prezervatyvais, ir su aukso gaminiais už kelis tūkstančius dolerių.

Todėl ir sakau, kad kai kurie dalykai ne išmokstami, o įgimti. Vakarojom kartą mes su Monika kieme ir iš savo gūžtos išlindo mano buvęs sugyventinis. Tiesiai iš dušo, net neapsirengęs, tik rankšluosčiu apsijuosęs.

Vyno pasiūlė, mes atsisakėm. Monika ruošėsi į trasą po naktinį Bodrumą, o aš buvau suplanavusi naktinėti prie kompiuterio. O naktis man jau ruošė nemalonų siurprizą. Prieš miegą dar nusprendžiau palįsti po dušu. Paslydau ir griuvau aukštielninka. Jei kaire ranka nebūčiau atsirėmusi, tikriausiai taip ryte mane ir būtų radę. Skausmas nežmoniškas, o suvokimas, kad ranka tikrai lūžo, o ir aš neturiu draudimo man nakčiai garantavo dar ir galvosopį.

JI jau miegojo, Monika, kaip įprasta, iš "tusovkių" grįžta tik paryčiais, kaimynystėje gyvenančių bendradarbių languose irgi nė žiburio, pasiguosti nėra kam.

Toks tad ir miegas buvo.