Svorio metimas ąžuolo upelis il

Pats taip pasakė. Glūdi metų metus, kol vieną gražią dieną išsiveržia lyg koks ugnikalnis. To, kas iš tiesų jį domino, ji neišmanė - buvo naivi ir patikli kvailiukė.

Elizabeta palengva nusileido laiptais į vestibiulį ir pasuko už kampo ketindama sugrįžti pas Aleksandrą, bet jai taip virpėjo keliai, kad norėdama išsilaikyti ant kojų buvo priversta stabte­ lėti ir atsiremti ranka į sieną.

svorio metimas ąžuolo upelis il

Janas Torntonas Praeis kažkiek dienų, ir ji stosis jo akivaizdoje. Apie tai pagalvojus, susvaigo galva, o baimė, neapykanta ir panieka smaugte smaugė. Pagaliau ji apsigręžė ir nuėjo į mažąją svetainę, krito ant sofos ir įsmeigė tuščią žvilgsnį į ryškesnį apmušalų kvadratą, kur kadaise kabojo Rubenso paveikslas. Nė akimirką Elizabeta nepatikėjo, kad Janas Torntonas nori ją vesti, ir neįsivaizdavo, kas pastūmėjo jį priimti beprotišką dėdės pasiūlymą. To, kas iš tiesų jį domino, ji neišmanė - buvo naivi ir patikli kvailiukė.

Dabar, atmetusi galvą ir primerkusi akis, Elizabeta sunkiai įstengė patikėti, kad išvis galėjo būti tokia kvaila ar vėjavaikė, kokia pasirodė esanti tą savaitgalį, kai susitiko jį. Tada tvirtai tikėjo šviesia ateitimi, bet ir neturėjo priežasčių ja netikėti.

Baisus laikas. Bet tada atvažiavo Robertas, paguodė, padrąsino ir pažadėjo, kad greitai vėl viskas bus gerai.

Judith - McNaught.-.Beveik Rojus - PDF Â 1 Versija

Robertas buvo aštuoneriais svorio metimas ąžuolo upelis il už ją vyresnis ir, nors netikras brolis - iš pirmosios mo­ tinos santuokos, Elizabeta mylėjo jį kaip tikrą ir visur bei visada juo pasikliaudavo. Tėvai taip dažnai palikdavo ją vieną, kad mergaitė žiūrėjo į juos kaip į mielus svečius, kurie tris keturis kartus per metus pasirodo namuose, pridovanoja jai dovanų ir vėl išlekia linksmai pamosavę ranka.

  • Ventos Gimnazija -Pagrindinis
  • Но поначалу ни тот, ни другой не решались ею поделиться.
  • Judith - McNaughtBeveik Rojus - PDF Â 1 Versija | PDF

Jei neminėsime tėvų netekties, Elizabetos vaikystė buvo rami ir šviesi. Mergaitė buvo lengvo, saulėto būdo ir visi namų tar­ nai mylėjo ją iki pamišimo.

Virėja gamindavo jai gardėsius, majordomas išmokė žaisti šachmatais, Eronas, vyriausias vežė­ jas, - lošti vistą, o kai paaugo, - šaudyti iš pistoleto, kad iškilus pavojui mokėtų apsiginti.

Šis tylus, širdingas, meilių akių žmogus kaip prarasti centrinius kūno riebalus oranžeriją bei gėlynus ir švelniai kal­ bėdavosi su savo augalais ir daigeliais. Pamėgini, - linktelėjo į našlaitės pusę, - pasakyk šiai gražutei gėlelei kelis gerus žodelius. Elizabeta pasijuto gana kvailai, bet jo patarimo paklausė, nes žinojo: kito tokio sodininko kaip Oliveris niekur nerasi - kai jis atsirado Heivenherste, jų sodas neatpažįstamai pasikeitė.

Todėl mergaitė palinko prie našlaitės ir rimtai tarė: - Tikiuosi, greitu laiku galutinai pasveiksi ir būsi tokia pat graži kaip anksčiau!. Judith M c N a u g h t Tada žengė žingsnį atgal ir ėmė laukti, kada pageltę, nuvytę lapai ims kilti į saulę.

Vėliau Elizabeta sužinojo, jog Oliveris į visas gėles kreipiasi tik moteriškąja gimine, o į visus kitus augalus - vyriškąja. Kitą dieną Elizabeta vėl nuėjo į oranžeriją, bet našlaitė buvo tokia pat nugeibusi kaip vakar.

Po penkių dienų mergaitė visai ją pamiršo ir užsuko į oranžeriją tik norėdama pavaišinti Oliverį pyragaičiu. Elizabeta priėjo prie stalo, kur stovėjo dideli augalai, ir su­ sirado našlaitę.

Švelnūs jos žiedai tvirtai laikėsi ant plonyčių trapių stiebelių, žali lapeliai taip pat buvo atsigavę, išsiskleidę ir atgiję. Galiausiai paklausė, ar nenorėtų ji užsiveisti savo pačios darželio, ir kai Elizabeta linktelėjo, abu ėmė svarstyti, kokių gėlių jai reikės pasisodinti, ir pasirinko daigus. Nuo tos dienos prasidėjo Elizabetos meilė viskam, kas auga žemėje.

Juodu sėdėdavo drauge ant sodo suolelio tol, kol sutemdavo ir nebegalėjai įžiūrėti raidžių, Eliza­ beta skaitydavo jam apie senuosius bei šiuolaikinius stiprių ir atsparių augalų auginimo metodus. Kad ir kur ji besdavo savo kastuvėlį, gėlės, atrodė, kaipmat imdavo siautulingai žydėti. Dabar galėjo duoti visišką valią fantazijai, kurti įvairias sodo pertvarkas ir jas įgyvendinti.

Į darbą ji įtraukė arklininkus ir liokajus, ir šie kasė naujus gėlynus, kurie dabar tęsėsi palei visą verandą užpakalinėje namo pusėje. Neminint darbų gėlynuose malonioje tarnų draugijoje, di­ džiulį džiaugsmą Elizabetai teikė draugystė su Aleksandra Lo- renc. Aleks buvo artimiausia panašaus amžiaus kaimynė, nors šiek tiek vyresnė.

Joms abiem buvo be galo smagu, kai naktį gulėdavo lovoje ir, kartkartėmis pratrūkdamos nervingu juoku, pasakodavo kraują stingdančias istorijas apie vaiduoklius arba, susėdusios didžiulėje Elizabetos stoginėje, patikėdavo viena kitai mergaitiškas paslaptis ir slapčiausias svajones.

Net kai Aleks ištekėjo ir išvažiavo, Elizabeta nesijautė esanti vieniša, nes jai liko tai, ką užvis labiausiai mylėjo ir su kuo siejo visus savo planus - jai liko Heivenherstas. Iš pradžių jis buvo statytas kaip pilis, su giliu grioviu ir aukšta mūro svorio metimas ąžuolo upelis il.

Uploaded by

Šios nuostabios moters vyrui pavyko pro­ tingai pasinaudoti karaliaus prielankumu ir jis gavo leidimą pakeisti Heivenhersto paveldėjimo tvarką. Pagal naująjį testa­ mentą pilis perėjo jo žmonos ir jos įpėdinių, nesvarbu, kokios šie būtų lyties, žinion.

svorio metimas ąžuolo upelis il

Štai kodėl, mirus tėvams, vienuolikametė Elizabeta tapo Hei­ venhersto grafiene. Pats titulas jai ne kažin ką reiškė, o Heiven- herstas ir turtinga istorija buvo viskas. Būdama septyniolikos jo istoriją žinojo taip pat puikiai, kaip savo pačios biografiją. Galėjo nurodyti visas apgultis, kurias jis atlaikė, išvardyti visus užpuolikus ir papasakoti, kokios taktikos griebdavosi Heiven­ hersto grafai ir grafienės gindami pilį. Elizabeta žinojo viską apie ankstesnius Heivenhersto šeimininkus - apie jų išsiau­ klėjimą, išsimokslinimą, silpnybes; pažinojo juos visus - nuo pirmojo grafo, kurio drąsa ir karo menas tapo legenda legenda, beje, nutyli, kad jis bijojo savo paties žmonosir jo sūnaus, nušovusio nelaimėlį arklį, kuris numetė jį Heivenhersto kieme per ieties mėtymo treniruotę.

Prieš daugelį amžių griovys buvo užverstas žemėmis, mūro tvora išardyta, o pati pilis išplėsta ir perstatyta. Dabar ji tapo vaizdingu kaimo namu, tiesą sakant, niekuo neprimenančiu originalo. Tačiau Elizabeta, ištyrinėjusi bibliotekoje saugomus paveikslus ir rankraščius, tiksliai žinojo, kur ir kas buvo anks­ čiau - ir griovys, ir sienos, ir pagrindinis kiemas. Suprantama, užaugusi tokiomis sąlygomis Elizabeta Ka- meron smarkiai skyrėsi nuo kitų jos padėties merginų. Labai apsiskaičiusi, mąsli, bet ir nestokojanti praktinės nuovokos, kuri sulig kiekviena diena vis tvirtėjo, ji jau buvo išmokusi iš valdytojo, kaip tvarkytis dvare.

Visą gyvenimą apsupta ištiki­ mų žmonių, naiviai galvojo, kad ir anapus Heivenhersto sienų gyvena tokie pat geri ir patikimi žmonės. Viskas atsieis velniškai brangiai, bet, manau, verta.

Document Information

Elizabeta nustebusi pažvelgė į jį. Ro­ bertai, tikiuosi, mums negresia finansiniai sunkumai?

svorio metimas ąžuolo upelis il

Nusijuokęs jis atgręžė seserį į veidrodį, suėmė delnais jos veidą ir privertė pasižiūrėti į save. Metusi į brolį nesusigaudantį žvilgsnį, mergina pažvelgė į veidrodį ir nusijuokė.

Margučių ridenimas Gimnazijos koridoriuose vėl šurmuliuoja pradinukai. Mokiniai sugrįžo po atostogų ir pačių gražiausių metų švenčių, šv. Velykų ir Atvelykių. Pirmokėliai pasakojo, kaip praleido atostogas ir šventes.

Elizabeta ir toliau nieko nesuprato. Kai turi šitokį vei­ dą ir dar Heivenherstą, gali tikėtis tokio pasiūlymo, apie svorio metimas ąžuolo upelis il kalbės visa Anglija. Vedybos atneš tau brangenybių, suknelių, nuostabiausių namų, o man - ryšių, kurie daug vertesni už pi­ nigus. Be to, jeigu man kartkartėmis kils sunkumų dėl pinigų, tikiuosi, neatsisakysi mestelėti tūkstantį kitą svarų iš tų, kuriuos gausi smeigtukams. Elizabeta buvo vos septyniolikos, bet jau įspėdavo, kada Robertas ją apgaudinėja, ir iš sesers veido šis suprato: slėpti tiesos nėra prasmės.

Gražų Roberto veidą išmušė sutrikimo raudonis. Aš irgi įjunkau lošti ir skolos dar padidėjo. Kelerius metus man sekdavosi apramdyti kreditorius pažadais, bet pastaruoju metu jie nebenori nieko girdėti.

Elizabeta palengva nusileido laiptais į vestibiulį ir pasuko už kampo ketindama sugrįžti pas Aleksandrą, bet jai taip virpėjo keliai, kad norėdama išsilaikyti ant kojų buvo priversta stabte­ lėti ir atsiremti ranka į sieną.

Tai dar ne vis­ kas. Heivenherstui išlaikyti, Elizabeta, reikia velniškų pinigų. Jo duodam os pajamos jau seniai nebepadengia išlaidų, nors taip buvo visada. Žodžiu, m udu su svorio metimas ąžuolo upelis il esame iki ausų pra­ siskolinę, o visa mūsų nuosavybė - įkeista, ir ne vieną kartą.

Dabar mums teks įkeisti visus namų baldus, kad turėtume iš ko sumokėti kai kurias skolas, antraip negalėsime pasirodyti Londone. Ir tai dar ne blogiausia. Heivenherstas priklauso tau, 38 o ne man, bet jeigu nepasiseks vykusiai ištekėti, jis labai greitai bus išvaržytas.

Kai Elizabeta prabilo, jos balsas tik vos juntamai virpčiojo, bet širdis buvo persmelkta sutrikimo ir baimės.

Elizabeta pasakė, kad toks planas kvepia šaltu išskaičiavi­ mu, bet Robertas tik palingavo galvą. Šį kartą praktiškesnis pasirodė esąs jis.

O Heivenherstas anaiptol nėra sausakim­ šas tinkamų jaunikių. Kita vertus, juk nesakau, kad priimsime pirmo pasitaikiusio pasiūlymą.

svorio metimas ąžuolo upelis il

Aš išrinksiu žmogų, kurį laikui bėgant svorio metimas ąžuolo upelis il pamilti, o tada dėl tavo jaunumo išsiderėsiu, kad sužadėtuvės tęstųsi kuo ilgiau, - jau visai nuoširdžiai pažadėjo Robertas. Mums tai vienintelė išeitis, - nutildė jis besirengiančią prieštarauti seserį. Elizabeta žinojo: net jeigu būtų finansiškai saugi, Roberto samprotavimai apie neišvengiamas vedybas yra protingi.

Tėvai, dar kai buvo gyvi, visai aiškiai leido suprasti, kad jos pareiga - ištekėti pagal šeimos pageidavimą. Dabar parinkti jaunikį turi jos netikras brolis, ir Elizabeta besąlygiškai juo pasikliovė.

Пол становился. прозрачным. Еще несколько метров, и Олвину уже представилось, будто он стоит прямо в воздухе, без какой-либо видимой поддержки. Он остановился и вгляделся в пропасть, разверзшуюся веред. -- Хедрон.

Juk buvo normali, sveika mergina, turinti didžiules neišeikvotos meilės atsargas ir perskaičiusi ar egzema sukelia svorio mažėjimą meilės romanų. Todėl pastarasis Roberto sakinys jai nuskambėjo gana viliojamai. O aš atsidursiu skolininkų kalėjime.

Mintyse įsivaizdavusi Robertą sėdintį drėgname rūsyje, o save - likusią be Heivenhersto, Elizabeta pasiryžo viskam, kad tik išvengtų tokio likimo. Elizabeta taip ir padarė. Visus kitus šešis mėnesius Robertas nuolatos buvo netoliese, pasirengęs pašalinti visas kliūtis, kurios galėtų sukliudyti sese­ riai triumfuoti Londono aukštuomenėje. Jis pasamdė tokią po­ nią Porter, kad ši išmokytų Elizabetą aukštuomenės subtilybių, kurių neišmokė motina ir buvusi guvernantė.

Iš ponios Porter Elizabeta sužinojo, kad ji nieku gyvu neturi viešai demonstruoti savo proto, apsiskaitymo, taip pat nerodyti nė menkiausio do­ mėjimosi sodininkyste. Iš Londono buvo atsisiųsdintas labai brangus siuvėjas, kuris prisiuvo suknelių tiek, kiek reikia sezonui. Panelė Liusinda Trokmorton-Džons, anksčiau buvusi apmo­ kama sėkmingai debiutavusių aukštuomenėje jaunų merginų kompanionė, atvyko į Heivenherstą eiti Elizabetos duenjos pa­ reigų.

Tai buvo gal penkiasdešimties metų tiesi it lenta moteris 40 kietais kaip viela žilais plaukais, kuriuos susirišdavo į tvirtą mazgą.

Veide visada klaidžiojo šiek tiek nepatenkinta grimasa, tarsi ji nuolatos būtų jautusi nemalonų kvapą, bet pernelyg gerai išauklėta pasakyti apie tai garsiai. Lyg neužtektų tokios gąsdinančios išvaizdos, greitai Elizabeta pastebėjo stulbinantį panelės Trokmorton-Džons gebėjimą valandų valandas sėdėti nejudant, net piršto nekrustelint.

svorio metimas ąžuolo upelis il

Elizabeta nesileido įbauginama šitos granito statulos ir ėmė ieškoti būdų, kaip ją suminkštinti. Pamėgino pavadinti ją Liusi, bet akmeninė ledi, išgirdusi šį meilų kreipinį, rūsčiai suraukė antakius ir Elizabeta nusprendė paieškoti kitų priemonių.

Ir labai greitai surado. Praėjus vos kelioms dienoms nuo atvykimo į Heivenherstą, Liusinda aptiko ją bibliotekoje. Susirietusi krėsle į kamuoliuką Elizabeta įsigilinusi skaitė. Nuo tada jos įprato kas vakarą po vakarienės aptarinėti perskaitytas knygas.