Dr lee bakersfield ca svorio netekimas,

Kardinolas Pacelli netgi skatinęs Vokiečių - Austrų kolegijos Romoje rektorių vysk. Atrodo, kad girčiausias veržiasi į karčiamą, o kiti lyg jį prilaiko. O su poetu Bernardu Brazdžioniu tariu: Ak, spaudtia krūtinę ir plėšo Tos lankos, ta žemės daina O galjau, o gal negalėsiu Sugrįžti Meškučiai yra kapsų žemė, tai ir mano pirmoji kalba buvo kapsiška. Pacitavęs prancūzų misininko Rusijoje dar įsitikinimą, kad revoliucija katalikų Bažnyčiai Rusijoje atkels vartus, autorius prisimena Kai raudonoji armija buvusi arti Varšuvos, Vatikanas instruktavęs Ratti nesitraukti iš Varšuvos, o, ją rusam užėmus, tuoj pat su jais sumegzti kontaktą. Katiušą susirasi sau raudonų, Išmoksi nakomarniką užsidėti ploną, Šimtus naujų keiksmažodžių išmoksi.

Tačiau Vatikano rytų politika tuo metu daug tikėjusis iš Britanijos pasikeitusios pozicijos Rusijos atžvilgiu ir Vokietijos patarimų nepaklausiusi V1II. Pijus XI įsteigęs Russicum kolegiją. Pagal d Herbigny Russicum turėjęs ruošti dvasininkus misininkus Rusijai. Rusijos stačiatikių patriarcho Sergijaus pareikštas lojalumas bolševikų valdžiai sukrėtęs ne tik Rusijos pabėgėlius stačiatikius, bet ir stačiatikių centrus laisvajame pasaulyje.

Atsiradę nemažai konvertitų ir Russicum kandidatų. Romoje ir pačiame Vatikane gana dažnai buvę galima sutikti rytų apeigų barzdotus dvasininkus. Kiek anksčiau, Ogi vadinamų bezbožnikų uolumas kovai su religija buvęs taip įkaitintas, kad per Kalėdas Maskvoje užsienių diplomatai buvę stebėtojai, kaip jaunuoliai, apsitaisę liturginiais drabužiais, parodijavo dvasininkus, spjaudė kryžius, niekino pačius švenčiausius tikinčiam žmogui dalykus.

Nors tada Stalinui tarptautinė opinija nelabai apėjusi, bet tie brutalūs išpuoliai prieš religiją aliarmavo ne tik Vatikaną, bet ir kai kurias vyriausybes.

Vyskupas d Herbigny įtikinęs Pijų XI, kad dėl Kremliaus antireliginių išpuolių tikslinga atsišaukti į pasaulio sąžinę ir į tarptautinę opiniją. Nors Pijus XI laiškas Romos kardinolui vikarui Pompili tik skelbęs maldos žygį prieš religijos persekiojimą Rusijoje, jis vis tiek išgązdinęs ir Vatikano naująjį sekretorių kardinolą Pacelli ir patį Staliną.

Pacelli, susirūpinęs, kad dėl to Stalinas gali dar beatodairiškiau griebtis antireliginių išpuolių, per Berlyno nunciatūrą paprašęs Vokietijos užsienio reikalų ministrą, kad pavestų Vokietijos ambasadoriui Maskvoje paaiškinti sovietam, jog Pijaus XI laiškas neturįs jokių politinių tikslų.

Stalinas, žinoma, tuo nepatikėjęs, Pijaus XI laišką supratęs kaip trimitą Vakarų bendram žygiui izoliuoti Rusijai ir toje dr lee bakersfield ca svorio netekimas uždusinti sovietinį režimą. Stalinui susidaręs gana košmariškas padėties vaizdas. To padarinys buvęs Nutarimas ne tik pasmerkęs maldos namų uždarymų be vietos gyventojų didelės daugumos tam pritarimo, bet ir grąsinęs traukti atsakomybėn už religinių jausmų įžeidžiančius puolimus Velykos praėjusios jau be antireliginių maskaradų ir trukdymų.

D Herbigny taktika pasirodžiusi sėkminga. Tačiau visai priešingai išėję su d Herbigny strategija stačiatikiam gudam sukatalikinti, paliekant jiem rytų apeigas. Kai nacionalizmas susikerta su Bažnyčios misija D Herbigny strategija stačiatikiam sukatalikinti pasirodžiusi nelaiminga ir Russicumui ir pačiam d Herbigny ne dėl to, kad būtų buvusi iš esmės klaidinga, o tik dėl to, kad jai vykdyti d Herbigny pasirinkęs tris milijonus Lenkijos gudų stačiatikių, kurių sukatalikinimo pavyzdys turėjęs patraukti ir pačios Rusijos stačiatikius.

Tačiau Lenkijos stačiatikių sukatalikinimas, paliekant jiem rytų apeigas, aiškiai kirtęsis su Lenkijos nacionalistiniais siekimais savo tautines mažumas sulenkinti, tam panaudojant ir Bažnyčių.

Kai sukatalikintiem Lenkijos gudam stačiatikiam lotynų apeigos sykiu buvusios ir lenkinimo priemonė Katholisierung durch Latinisierung förderte die Polonisierungpalikimas jiem rytų apeigų Lenkijoje buvęs suprastas kaip religinė atrama jų tautinei individualybei. Taip Lenkijos gudų stačiatikių sukatalikinimų, paliekant jiem rytų apeigas, supratęs ir Pilsudskis, kuris todėl grasinęs Lenkijos jėzuitus išvysiųs Rusijon. Dr lee bakersfield ca svorio netekimas d Herbigny sukompromituoti lenkai paleidę gandų, kad jo bendradarbis kun.

Deubner, pavogęs svarbius Vatikano dokumentus, pabėgęs Maskvon. O kai šioji ir kitos lenkų intrigos nepajėgusios Pijaus XI pasitikėjimo d Herbigny sugriauti, įsikišęs jėzuitų generolas Ledochowskis spalio mėn. Lenkijos vyskupai ruošęsi kanoniniam vizitui pas Pijų XI, ta proga nusistatę griežtai reikalauti ir dherbigny galvos. Apie tai iš anksto painformuotas Ledochowskis Pijų XI įtikinęs, kad tokia konfrontacija būtų labai žalinga Katalikų bažnyčiai ir jos rytų politikai, ir kad tokiai konfrontacijai išvengti būtų tikslinga Lenkijos vyskupų vizito metui vyskupui d Herbigny pasišalinti iš Romos nieku dėtu sveikatos sumetimu.

D Herbigny tikrai skundęsis skilvio negalavimais. Nors Pijus XI prieš Ledochowskio įtaigavimus jau buvęs d Herbigny instruktavęs, kad jis su atvykusiais Lenkijos vyskupais išsiaiškinti; rytų politikų, po Ledochoįvskio intervencijos pasiūlęs d Herbigny nedelsiant pasiimti atostogas ir Briuselio, Belgijoje, klinikose patik 15 18 16 rinti sveikatą.

Vyskupas d Herbigny visai nenujautęs tą savo audienciją būsiant paskutinę. Kitą dieną po tos audiencijos d Herbigny jau gavęs Ledochowskio nurodymą iš Romos išvykti kaip tik tą dieną, kai Romon turėję atvykti Lenkijos vyskupai Netrukus Pijus XI d Herbigny atsistatydinimą oficialiai priėmęs tik Vyskupą d Herbigny sulikvidavus, pabaigoj ir iš pačios Commissio pro Russia buvo atimtas turėtas savarankiškumas ir ji prijungta prie Ypatingųjų Bažnyčios reikalų kongregacijos, vėliau pertvarkytos į Bažnyčios Viešųjų reikalų tarybą, kuriai nuo vadovauja msgr.

Popiežius Jonas Paulius II msgr. Agostino Casaroli paskyrė Vatikano valstybės pro-sekretoriumi ir pakėlė į kardinolus. Bažnyčios Viešųjų reikalų tarybai vadovauti paskyrė msgr. Achille Silvestrini ir lietuvį msgr. Audrį Juozą Bačkį. Vėliau,iš d Herbigny buvęs popiežiaus atimtas ir vyskupo titulas vyskupo šventimai neatšaukiami indelibilis ir iki savo amžiaus pabaigos jis buvęs izoliuotas pietų Prancūzijos užkampio jėzuitų novicijate.

Ir d Herbigny mirusjo byla jėzuitų ordino centre ir po šiai dienai priklausanti labiausiai slaptų dokumentų kategorijai. Net dailininko Malcavo tapytas vyskupo d Herbigny portretas Rytų studijų institute laikomas po raktu. Vatikano rytų politikos d Herbigny epizodas ir lietuviam yra įdomus, nes su Commissio pro Russia ir su Russicum uždaviniais bei veikla ir lietuviai buvo susieti. Nuo marijonų generolas prof. Pranciškus Būčys buvo Commissio pro Russia patarėjas, o D Herbigny kritus, vyskupas Būčys Iliuzinės perspektyvos Pagal autorių d Herbigny kritimas ir Vatikano rytų politikos posūkis buvę nulemti ne tik Lenkijos nacionalistinių intrigų, bet ir Hitlerio, kurio antibolševizmas Pijui XI imponavęs.

Ryšium su Hitlerio atėjimu į valdžią Vatikano rytų politikai pasivaidenusi ypatinga perspektyva: Hitlerio, Mussolinio, Pilsudskio bendras frontas prieš bolševizmą. Dėl to ir įvykęs staigus posūkis, atsisakant d Herbigny plano Lenkijos gudam sukatalikinti. Dėl to ypatingas palankumo gestas Hitleriui, prie Pacelli - Papeno sutarto konkordato prijungiant slaptą nuostatą tam atvejui, kai 19 Vokietija įvesianti visuotinę karinę prievolę.

Tuo būdu iš anksto buvęs pareikštas Vatikano sutikimas su Vokietijos atsiginklavimu. Kardinolas Pacelli netgi skatinęs Vokiečių - Austrų kolegijos Romoje rektorių vysk. Hudai parašyti knygą apie katalikų eventualų bendradarbiavimą su nacionalsocializmu. Tik pats Hitleris savo politikos praktika tokias Vatikano rytų politikos iliuzines perspektyvas veikiai išblaškęs, akivaizdžiai įrodydamas, kad religijos atžvilgiu, pirmiausia Katalikų bažnyčios atžvilgiu, nacionalsocializmas statytinas vienoje plotmėje su bolševizmu.

Pijus XI, supratęs savo į Hitlerį dėtas viltis buvus apgaulingas, Vatikano poziciją abiejų režimų nacionalsocialistinio ir komunistinio atžvilgiu išryškinęs dviem viena po kitos paskelbtomis savo enciklikomis: Mit brennender Sorge ir po penkių dienų, Paryžiaus garsiojoj Notre Dame katedroj galėjęs diplomatiškai pareikšti: "Bažnyčia neketina kurios nors politinės grupės favorizuoti, nei su kuria nors kovoti.

Bainyčia stovi šalia ir virš politikos. Vis dėlto Pijus XI dar buvęs suplanavęs paskelbti encikliką prieš nacionalsocializmo ideologiją, tik jo mirtis tam užbėgusi už akių. Pijus XII neutralusis Kai Pijus XI buvęs nekantrus, veržlus, nevengiąs rizikos, jo įpėdinis Pijus XII buvęs, kaip vokiečiai sako, išdrožtas iš visai kitokio medžio aus ganz anderėm Holz geschnitzt : diplomatiškai mandagus, baimingai atsargus ir visada delsus atsakingesniam žingsniui, kurio padariniai neaiškūs: gali būti teigiami, bet gali būti ir neigiami.

Kai IX. Tik mons. Montini Prancūzijos ambasadoriui paaiškinęs, kad popiežiaus žodis dėl tų Hitlerio ir Stalino agresijų galėtų sukelti Vokietijos ir Rusijos katalikam žiaurias represijas.

Pijus XII tylėjęs ir dėl Suomijos užpuolimo ir dėl trijų Baltijos valstybių okupacijos bei inkorporacijos. Bet tatai anaiptol nereiškę, kad Vatikanas tom agresijom būtų pritaręs. Tatai tereiškę, kad Pijus XII pasirinkęs labai atsargų neutralumą. Tas neutralumas buvęs toks jautrus, kad dėl jo be jokio Vatikano atgarsio likusi Stalino iniciatyva atnaujinti Berlyne slaptus betarpiškus kontaktus. Kai Hitleris užpuolęs savo sąmokslo bendrininką 20 Staliną, Vatikanas tatai teisingai supratęs, kad vienas velnias medžioja antrą velnią un diavolo caccia l altroir kad Vakarų teisinga politika diktuoja teikti Rusijai karinę paramą, bet tik tokią, kad juo daugiau susilpnintų Hitlerio karinį pajėgumą ir tik ne tokią, kad apsaugotų Rusiją nuo pralaimėjimo.

Kai rugsėjo mėn. Vatikane atsirado prezidento Roosevelto ypatingasis pasiuntinys Myron C. Taylorjam nebuvę sunku įtaigauti Pijų XII, kad nepasiduotų "Ašies valstybių spaudimam Hitlerio agresiją prieš Sovietų Sąjungą laikyti kryžiaus žygiu prieš komunizmą. Jungtinių Valstybių kai kurie vyskupai ir apskritai katalikai, remdamiesi Pijaus XI enciklika Divini Redemptoris, kuri įspėjo katalikus nebendradarbiauti su komunistais, pasipriešino Roosevelto teikiamai sovietam paramai.

Pijus XII pagaliau nusilenkęs Jungtinių Valstybių prašymui, bet, kad viešumoj nepasirodytų Vatikano neutralumo nesilaikymas, apaštalinis delegatas Washingtone buvęs pavestas tik žodžiu ir savo vardu painformuoti atitinkamus Jungtinių Valstybių vyskupus, kad Divini Redemptoris enciklika buvusi taikyta tik ateistiniam komunizmui, ne rusų tautai, kad 18 ji interpretuotina to meto liaudies frontų organizavimo kontekste ir kad dabartiniam ginkluotam konfliktui netaikintina.

Klausimas, kodėl Pijus XII buvo užėmęs tokią griežto neutralumo poziciją? Autorius įtikinančiai paneigia tvirtinimus, kad Pijaus XII laikyseną II-jo pasaulinio karo įvykių atžvilgiu apsprendęs antikomunizmo motyvas. Autorius primena, kad Pijaus XI sutartis su Mussoliniu Laterano sutartis Vatikaną įpareigojusi nesikišti į kitų valstybių pasaulietinius konfliktus.

Kokios reikšmės tas nuostatas bus buvęs ir kokio poveikio jis bus daręs diplomato formalisto Pijaus XII laikysenai, rodo knygoje cituojami Pijaus XII laiškai ir radijo pareiškimai, iš kurių matyti, kaip skausmingajam buvę laviruoti tarp moralės principų ir Laterano sutarties nuostatų nesikišti į pasaulietinius konfliktus.

Iš kitokio medžio išdrožtas popiežius gal būti] ir tuos nuostatus kitaip interpretavęs. Autorius cituoja kardinolą Tisserant, kuris jau išsireiškęs: Aš bijau, istorija priekaištaus Šv. Sostui, kad jis siekęs sau patogumo politikos eine Politik der Bequemlichkeit Mūsų vyresnybė kardinolas Tisserant buvo Rytų Bažnyčios kongregacijos prefektas nenori suprasti tikrosios dabartinių konfliktų prigimties ir atkakliai laikosi savo, yra įsidingojusi, kad reikalas dr lee bakersfield ca svorio netekimas eina apie tokį pat karą, kaip kad senais laikais, Tad jau ir tuo metu Vatikano sluoksniuose būta Pijaus XII laikysenai karo įvykių naudojant protingus norint sulieknėti nepritarančių.

Vatikano rytų politika karo sūkuriuose Jau birželio pabaigoje Vatikane buvę susirūpinta organizuoti katalikų misijas vokiečių užimtose Gudijos, Rusijos, Ukrainos srityse, pasiunčiant ten rusiškai kalbančių dvasininkų. Pijus XII tik perspėjęs, kad siunčiamieji nesudarytų priklausomybės vokiečių armijai įspūdžio, nebūtų vietos gyventojų įtariami vokiečių bendradarbiais.

Pradžiai tom misijom buvę numatyta apie 20 dvasininkų iš Baltijos kraštų. Tačiau, kai apie tą Vatikano sumanymą nuncijus Orsenigo Berlyne painformavęs reicho Užsienių reikalų ministerijos sekretorių Weizsaeckerį, o šis savo ruožtu tą reikalą pajudinęs Rytų ministerijoje, tuoj pat įsikišęs Hitleris ir pareiškęs, kad apie katalikų dvasininkų siuntimą į vokiečių užimtas rytuose sritis nė kalbos negali būti kommt nicht in Frage.

Šiokiomis aplinkybėmis Vatikanuo pavykę į Vokietijos užimtas Sovietų Sąjungos sritis infiltruoti tik aštuonis rytų apeigų katalikų dvasininkus, juos priskiriant vertėjais italų daliniam Rusijoje.

Bet ir tie aštuoni viešai reikštis neturėję sąlygų. Ir italų dalinių karo kapelionai buvę uždrausti laikyti pamaldas vietos gyventojam. Ypatingai tragiškai vokiečių okupacinį režimą išgyvenęs Lvovo arkivyskupas, ukrainiečių rytų apeigų katalikų metropolitas Septickis.

Jis, sutikęs vokiečius kaip išvaduotojus, veikiai pasijutęs jais labiau nusivylęs nekaip bolševikais. Savo pranešime Pijui XII arkiv. Šeptickis pripažinęs, kad vokiečių okupacinis režimas ne tik tęsia bolševikų režimą, bet dar jį praplečia ir gilina. Tuo pat metu Kremlius, būtinai reikalingas Jungtinių Valstybių pagalbos Hitlerio armijų grėsmingam veržimuisi sulaikyti, atsidėjęs įtikinėjęs Washingtoną, kad Sovietų Sąjungoje esanti visiška religijos laisvė.

Tikrai, Stačiatikių bažnyčios padėtis, palyginti su prieškarine, buvusi pusėtinai pasitaisiusi. Kai kurios seniai uždarytos bažnyčios buvusios leistos naudoti kulto reikalam. Bezbožnikų antireliginiai laikraščiai buvę sustabdyti. Pačioje Maskvos Pravdoje išnykę išpuoliai prieš religiją. Prieš karą buvusi Vokietijos ambasadoriaus rezidencija Maskvoje perleista stačiatikių metropolitui.

Kanada Dr.

O svarbiausia, stačiatikių metropolito Sergijaus įpėdinis metropolitas Aleksiejus, Stalino malone išrinktas Rusijos stačiatikių patriarchu, Stalino talkinamas, inkorporavęs į Stačiatikių bažnyčią ukrainiečių ir gudų rytų apei 19 22 gų katalikų bažnyčią, nuo buvusią vienybėje su vakarų Katalikų bažnyčia. Ištikimybės popiežiui neatsisakiusiais dvasininkais pasirūpinusi NKVD. Tas sovietų religinės politikos atlydys Stačiatikių bažnyčios atžvilgiu buvęs Stalino atpildas už paramą sovietų karinei mašinai.

Ta parama buvusi ir labai laiku, ir labai paveiki. Iš Vatikano Stalinas jokios paramos negavęs. Pijaus XII neutralumas jo nepatenkinęs. Todėl dar iš prieškarinių laikų Ukrainoje ar kur Dr lee bakersfield ca svorio netekimas užsilikęs vienas kitas katalikų kunigas karo metu atsidūrė kalėjime ar priverčiamojo darbo stovykloje kaip Vatikano šnipas. Vatikano įtaigaujamas prezidento Roosevelto ypatingasis pasiuntinys paakinęs Jungtinių Valstybių atstovą Maskvoje Harrimaną, kad jis pamėgintų iš sovietų išlygti Kremliaus religinės politikos pakeitimą to bring about a modification.

Ir Harrimanas religijos praktikavimo laisvės klausimą Kremliuje tikrai pajudinęs. Atsiliepimas, pasak Harrimano, buvęs padrąsinantis, bet tik žodžiais, ne veiksmais.

Italijos žinių agentūra Urbe paleidusi antį, esą Stalinas atsiuntęs Pijui XII laišką, užtikrindamas Sovietų Sąjungoje Katalikų bažnyčiai laisvę ir siūlydamas pasikeisti ambasadoriais. Kas ir kuriuo tikslu tą antį sukombinavęs, ir po šiai dienai nesą nustatyta. Ji turėjusi vieną teigiamą išdavą: vokiečių okupacinis režimas Ukrainoje atšaukęs savo įsakymą uždaryti unitų bažnyčią Kijeve vasarą Kremlius užsiminęs de Gaulle misijos Maskvoje šefui Garreau apie susipratimą su Vatikanu.

Bet, kai į tą Kremliaus užuominą Vatikanas atsakęs, kad bet kuriem pasitarimam pradėti reikalingi Kremliaus geros valios veiksmai Katalikų bažnyčios Rusijoje atžvilgiu, Kremlius vėl nutilęs. Autoriaus nuomone, Stalinas po vokiečių Stalingrado katastrofos apsisprendęs sovietų galios ribose esamų ir būsimų katalikų religinius reikalus sutvarkyti be Vatikano.

Tas apsisprendimas po karo atkakliai buvęs vykdomas sovietų satelituose, organizuojant nuo Vatikano nepriklausomas katalikų bažnyčias. Tos rūšies bandymų buvę ir okupuotoje Lietuvoje. Autorius spalvingai aprašo tos Stalino politikos repeticiją pačioje Maskvoje. Maskvos Pravda USA Orlemanskis, kuris tą pačią dieną per Maskvos radiją tvirtinęs, kad Stalinas yra katalikų bažnyčios draugas.

Kremliaus - Vatikano paskutinis karo metų sąlytis Osser- 20 23 vatore Romano Autorius pažymi, kad Vatikanas tą pranešimą dementavęs, bet nepaaiškina, ar tai buvusi tokia pat antis, kaip kad Urbe paleistoji apie Stalino laišką Pijui XII. Pijaus XII pagrindinis svorio metimo iššūkis Autorius teisingai yra pastebėjęs, kad vėliau gimusieji visada yra gudresni praeities įvykių atžvilgiu, nekaip tų įvykių amžininkai.

Šioji autoriaus pastaba neišeina iš galvos, skaitant jo paties priskiriamas Pijui XII klaidas, kurių pokarinėje Vatikano rytų politikoje, pasirodo, buvę gana apstu. Klaida buvusi Vatikano susilaikymas pripažinti Jaltos konferencijoje sutartą Lenkijos vyriausybę. Vatikanas, užuot laikęs savo atstovą prie Lenkijos egzilinės vyriausybės Londone, turėjęs savo nuncijų Lenkijai, per karą buvusį Romoje, grąžinti Varšuvon.

Šioji klaida nuvedusi Vatikaną į antrą klaidą į suteikimą Lenkijos primui kardinolui Hlond ypatingų įgaliojimų be Vatikano atsiklausimo skirti apaštalinius administratorius ir įšventinti vyskupus. Lenkijos primas ne religijos ir Bažnyčios, o nacionalistiniais motyvais, pasiskubinęs Potsdamo sutartimi Lenkijai priskirtose Vokietijos žemėse paskirti kelis apaštalinius administratorius lenkus. Tuos paskyrimus padaręs be Lenkijos vyriausybės žinios, nepaisydamas, kad konkordatas buvęs nustatęs tokiem skyrimam reikalingą vyriausybės sutikimą.

Tatai sudarę vyriausybei pretekstą konkordatui nutraukti. Klaida buvusi prieš Vengrijos primo kardinolo Seredi nuomonę vyskupo uždaviniam netinkamą be aukštojo mokslo kaimo kleboną Mindszenty paskirti ne tik vyskupu, bet ir kardinolo Seredi įpėdiniu.

Savo išdidžiu ir buku nelankstumu Mindzenty kliudęs naujo nuncijaus Vengrijai paskyrimą ir lengvinęs kompartijos fanatikam vykdyti Stalino politiką Vengrijos Katalikų bažnyčios dr lee bakersfield ca svorio netekimas. O Harabe to, dar neapsukrų, negebėjusį įžvelgti į Rumunijos Katalikų bažnyčios, faktiškai Rumunijos tautinės mažumos bažnyčios, sykiu ir religinės mažumos bažnyčios problemas ir grėsmes.

Rumunijos daugumos bažnyčia stačiatikių valdžiai išpažinusi savo visišką lojalumą. Už tai sulaukusi valdžios labai paveikios paramos, inkorporuojant į Stačiatikių bažnyčią apie pusantro milijono rytų apeigų katalikų unitųapie metų buvusių vienybėje su vakarų Katalikų bažnyčia.

Tai inkorporacijai pasipriešinę penki unitų vyskupai atsidūrę kalėjime. Jų vietoje 21 24 22 slapta įšventinti šeši nauji vyskupai po poros mėnesių taip pat jau buvę kalėjime, iš kurio išėję tik po 18 metų be teisės savo pareigas eiti, gyvent nugrūsti į giliausius krašto užkampius. Toks pat likimas ištikęs ir slapta įšventintų vakarų apeigų katalikų vyskupų. Patys Rumunijos katalikų vyskupai padėtį supratę ir buvę pasiekę sugyvenimo su valdžia kompromisų.

Bet nuncijus negebėjęs įtikinti Vatikano, kad tas vietos vyskupų iš valdžios išlygtas sugyvenimo kompromisas, kad ir kaip nepalankus Katalikų bažnyčiai, vis dėlto yra geresnis pasirinkimas, nekaip pasilikimas be jokio susitarimo. Klaida buvusi, kad, maršalui Tito insistuojant, Vatikanas nesutikęs iš Jugoslavijos paimti arkivyskupo Stepinac bent laikinai, kol atvės Jugoslavijos stačiatikių įkaitę prisiminimai apie Kroatijos katalikų išpuolius karo metais.

Rytų Europos komunistiniai režimai tatai piktnaudžiavo katalikų valstybiniam lojalumui įtarti. Pati didžioji klaida buvusi Vatikano rytų politikos pagrindinė prielaida, kad pokarinė padėtis Rytų Europoje būsianti trumpalaikė.

Tos prielaidos poveikyje Pijaus XII karo metų užkietėjęs neutralumas persiorientavęs į šaltojo karo sąjungininkų. Kaip karo metais Pijus XII buvęs be galo santūrus, taip šaltojo karo metais pasidaręs be galo kalbingas.

Antra vertus, autorius pripažįsta, kad Stalinas jau karo metais planavęs sovietų galioje esančių katalikų reikalus tvarkyti be Vatikano, o po karo suorganizavęs kominformų komunistų informacijos biurų, apėmusį Bulgarijos, Čekoslovakijos, Italijos, Lenkijos, Prancūzijos, Rumunijos, Sovietų Sąjungos ir Vengrijos kompartijas klasių kovai, kuri reiškusi ir kovų su religija.

Autorius taip pat pripažįsta, kad iki Vatikano žmonės ne kartų ir ne du yra lankęsi Maskvoje ir taręsi su sovietų pareigūnais Puškinu ir Ossakinu.

Autorius cituoja Pijaus XII asmeninį sekretorių kun. Leiberį, S. Tuoj po karo katalikų bažnyčios padėtis Čekoslovakijoj buvusi geresnė net nekaip prieš karų atnaujinti diplomatiniai santykiai su Vatikanu. Pragos arkivyskupu paskirtas antinacinės rezistencijos kovotojas, nacių KZ buv.

Tačiau po Pragos komunistinio perversmo ta padėtis radikaliai pasikeitusi.

Henry ford macomb mesti svorį

Popiežiaus nuncijus išvarytas Redakcijos pastaba: Šiame iš okup. Lietuvos gautame straipsnyje atidengiama keturių komūnarų sušaudymo paslaptis. Paslapties atidengimo patikimumas visada artimai susijęs su atidengėjo patikimumu. Kiek žinoma, šio rašinio autorius artimai pažino Juozą Vaišnorų, gabų prof. Vlado Jurgučio mokinį. Vaišnoras prieš karą buvo kairiųjų aktyvistas, studentų varpininkų veikėjas, korporacijos pirmininkas.

Jo kairumas ir antifašistinė aistra nuvedė jį į bendradarbiavimą su bolševikais. Lietuvą okupavus rusams, tapo finansų liaudies komisaras.

Prasidėjus rusų-vokiečių karui, pabėgo į Rusiją ir ten buvo skiriamas įvairioms aukštoms tituliarinėms pareigoms. Tačiau savo dvasioje Vaišnoras visada buvo geras lietuvis.

Rusų kariuomenei vėl užėmus Lietuvą, grįžo ir Vaišnora, tačiau, matyt, padarė kokį neatsargų žingsnį, nes buvo areštuotas ir, manoma, pasmerktas sunaikinimui. Po 10 kalinimo metų išsigelbėjo, jau Stalinui mirus. Grįžęs Lietuvon, gavo menką darbelį. Palaikė ryšius su savo buv. Visi šiame rašinyje minimi asmenys jau kaip greitai prarasti rankų riebalus mirę.

Lietuva po metų carinės vergijos ir po keturių-penkių metų vokiečių okupacijos atgavo laisvę nepriklausomybę. Tai buvo nelengvas kelias. Daug teko gyvybių paaukoti, kraujo pralieti; daug kančių ir vargo pergyventi. Ir tik šioms gruobuonėms, rusų ir vokiečių imperijoms, subyrėjus, lietuviai, nieko neturėdami, iš jų pačių įsigytais ginklais kovojo dėl laisvės.

Ir internuotas dr lee bakersfield ca svorio netekimas klebonijoje. Veik visi vyskupai kalėjime, o jų vietoje valdžios paskirti kapitulų vikarai. Šimtai vienuolių, seselių, klierikų perauklėjimo stovyklose.

Šiokia Stalino pokarinė politika religijos ir Bažnyčios atžvilgiu ir Vatikano rytų politiką savaime įrikiavusi į Vakarų šaltojo karo politikos bendrą frontą. Kai kompromisas neįmanomas, belieka konfrontacija. Bet, su Stalino mirtimi Rytų - Vakarų santykiuose pradėję pūsti nauji vėjai sudarę kitą klimatą ir Vatikano rytų politikai.

Tęsinys kitame numeryje 23 26 iškovojo. Carinės imperijos rusai, pasivadinę raudonaisiais, kaip buvo gruobuonys, taip ir paliko. Buvo įsiveržęs kone iki pusės Lietuvos. Bet Lietuvos savanoriai su menkais ginklais nubloškė juos už Dauguvos. Raudonoji Maskva, pralošusi ginklu, savo kėslų užgrobti Lietuvos neatsisakė. Propaganda ir pinigais ėmė vilioti tamsią, nesusipratusią masę, padugnes, kelti viduje netvarką.

Ir nemaža turėjo priviliojusi, daugiausia iš Lietuvoje dr lee bakersfield ca svorio netekimas svetimtaučių: žydų, rusų, lenkų ir kt. Vyruti, nenusimanai politikoje Lietuvos savanoriai, kovotojai dėl laisvės, matydami tas negeroves, tą netvarką, labai pergyveno ir susirūpino Lietuvos ateitimi metų gruodžio mėn. Perėmimas įvyko be aukų, be kraujo praliejimo. Buvo suimta mūsų tautos ir valstybės duobkasių Maskvos agentų, bolševikų.

Kraštas džiūgavo. Tautinis ir valstybinis savarankiškumas buvo išgelbėtas. Visuotinis buvo žmonių pasitenkinimas. Teisiami buvo keturi komunistai. Jų Lietuvoje buvo keleriopai daugiau. Apie kitus niekur nebuvo minėta. Per džiaugsmą ir pasitenkinimą į smulkmenas nebuvo kreipiama dėmesio. Neaiškumai taip ir praslinko nepastebėti. Paskelbus nuteistuosius pavardėmis Požėla, Giedrys, Greifenbergas, Čarnasatsirado mūsų veikėjų, žinomų žmonių, kurie juos pažinojo, žinojo jų darbus, jų gyvenimą; ypač susirūpino dėl Giedrio.

Profesorius Jurgutis dėl jo atsilankė pas Voldemarą. Reikia pažymėti, kad Jurgutis ir Voldemaras buvo geri draugai. Jurgutis paprašė Voldemarą, kad Giedrys nebūtų sušaudytas. Jis buvo Lietuvai nusipelnęs. Jo dėka, Lietuva atgavo iš Maskvos dalį archyvų ir Čiurlionio kūrybą. Tais laikais tai beveik buvo neįmanoma.

Giedrys buvo pažįstamas su Leninu ir išgavo jo parašą. Savo apsukrumu ir energija viską parvežė į Lietuvą. Tokio tautinio turto nieks neatgavo, nė Lenkija, nekalbant apie Latviją ir Estiją. Iš tikrųjų Giedrio Lietuvai pasitarnauta. Draugiškai besikalbant, Voldemaras pasakė Jurgučiui: Tu, vyruti, nenusimanai politikoje. Nesupranti politikos. Kada draugai išsiskyrė, Jurgutis suprato politiką ir ją išlaikė paslaptyje iki gilios senatvės.

Prieš mirtį tą politiką pasakė savo mokiniui ir draugui J. Kodėl grįžo Voldemaras? Atvyko Voldemaras su žmona į Kybartus. Savo lagaminą buvo palikęs Eitkūnuose 24 27 viešbuty. Kybartuose, viešbutyje, jo jau laukė du rusų saugumo agentai. Čia jį paėmė, ir paėmė, kad net nevisi mūs taip vadinami nacionalės valdžios žmonės apie tai žinojo.

Po daugel metų kai kurie aukštai sėdintieji prasitardavo apie Voldemarą, kad jis miręs Tarybų Sąjungoje. Buvęs išprotėjęs. Bet kur miręs, kokia mirtimi, ir dabar nieks nežino. Miręs po karo ar jam baigiantis, metais. Voldemaras buvo neeilinis žmogus. Turėjo plačią vaizduotę, greitą orientaciją, didelį bagažą žinių, nepaprastą atmintį, gilų protą tiesiog genialus žmogus, o taip lengvai patikėjo čekistui Dekanozovui.

Buvo apgautas. Atvežė savo galvą į žvėries koserę. Gundomi Jurgutis ir Vaišnoras Voldemaras mirė ir 4 komūnarų paslaptį nusinešė į kapus. Taip turėjo būti. Bet čeka abejojo, ar kartais Voldemaras nebus prasitaręs savo draugui Jurgučiui. Pas Jurgutį ėmė lankytis kultūros darbuotojai.

Reiškė jam neva pagarbą. Pasiūlė jam parašyti savo atsiminimus, kurie pagal jo norą nebūsią spausdinami; būsią padėti į archyvą. Čia turiu pastebėti, kad tokius pasiūlymus yra senesnės kartos žymesni žmonės dauguma gavę. Kai kurie yra parašę. Nesvarbu, turinys galėjo būti ir nepriimtinas tarybinei santvarkai ar net priešingas. Dėl to nieks nenukentėjo. Bet kam tokia praktika, galime tik spėlioti. Jurgučiui buvo pasiūlyta, kad parašytų su Voldemaru pasikalbėjimus apie metų įvykius. Jurgutis suprato, ko norima.

Atsisakė, neatsimenąs. Čeka tuo nebuvo patenkinta. Žinojo, kad Jurgutis turi draugą, su juo susitinka. Tai J. Kreipėsi į Vaišnorą, kad jis parašytų archyvui savo atsiminimus.

Vaišnoras kai ką yra archyvui parašęs. Tuo nepasitenkinta. Prašė, kad jis parašytų, ką jis yra girdėjęs iš Jurgučio pasakojimų apie pasikalbėjimus su Voldemaru. Vaišnoras atsakė, kad apie Voldemaro pasikalbėjimus iš Jurgučio nieko nesąs girdėjęs. Anksčiau, Jurgutis susitikdavęs Vaišnorą ir pasipasakodavęs, ko iš jo norima sužinoti.

Eina gandai, kad Jurgučiui ir Vaišnorui mirus, jų archyvus paėmė saugumas. Tikrai paėmė. Kas buvo keturi komūnarai? Po metų perversmo buvo suimta komunistų - bolševikų. Dabar Maskvai pasitaikė gera proga veikti savo naudai atsikratyti nepageidaujamais.

Atsiuntė į Lietuvą įgaliotinį agentą su visais planais. Su perversmine vyriausybe sutarė, kas bus teisiamas, kas neliestas. Naktiniu traukiniu buvo išlydėtas atgal į Maskvą. Kas jis buvo? Tikrai nežinoma. Mirties sprendimai buvo paskelbti Požėlai, Giedriui, Grei- 25 28 fenbergeriui ir Čarnui.

Požėla ir Giedrys buvo lietuviški bolševikai - komunistai, su žmonišku veidu. Galvojo lietuviškai. Jie kovojo prieš carizmą, už lietuvybę ir Lietuvos reikalus.

Tokie komunistai raudonajai Maskvai netiko. Bet tuo laiku nušalinti juos nuo vadovavimo buvo neįmanoma. Jie daugiau buvo žinomi tamsiai masei. Greifenbergeris Suvalkijos vokietis prūsas, dr lee bakersfield ca svorio netekimas.

Čarnas žydas, Balbieriškio miestelio rangovo ir lentpjūvės dr lee bakersfield ca svorio netekimas sūnus. Jiems savų pinigų buvo maža. Reikėjo iš Maskvos daugiau gauti. Toki komunistai Maskvai nereikalingi.

Pasitaikė gera proga jais nusikratyti. Gyvatė ėda savo vaikus Maskva, atsikračiusi Požėla, Giedriu, Greifenbergeriu ir Čarnu, gavo dvi naudas. Pirma, iš vadovybės nušalino nereikalingus, nepatikimus partinius. Jų vietas pavedė visai aklai Maskvai parsidavusiems rusofilams. Antra, ištiesė pamatą, and kurio stato savo bažnyčią, t. Jų vardais pavadintos mokslo įstaigos, fabrikai, gatvės, kolūkiai Tvorų, sienų šūkiai jų vardais tepliojami.

Statomi nevykę paminklai. Kaune, Vytauto prospekte pastatytas grupinis paminklas. Praeiviui sudaro įspūdį, kad keturi nelygaus girtumo draugai išgriūva iš karčiamos.

Pasiskeryčioję, vėl traukia atgal į karčiamą. Atrodo, kad girčiausias veržiasi į karčiamą, o kiti lyg jį prilaiko. Kuriant grupę, gal ir turėta tas galvoje.

Požėlos žmona su vaiku išvyko į Rusiją, ieškodama laimės rojaus; juk sveiki būdai deginti pilvo riebalus žuvęs už jų reikalą. Jai buvo suteikta laimė darbo lageryje. Vaikas buvo paimtas prieglaudon. Aišku, ten būtų žuvęs, bet yra žinoma, kad juo rūpinosi kažkoks žydas.

Šiandien Požėlos sūnus gyvena Vilniuje. Atsimena tik truputį motiną. Čia paminėti vardais žmonės yra visi mirę. Kad paslaptis liktų paslaptim, Dekanozovas buvo sušaudytas. Ir visgi paslaptis nėra palaidota. Štai ji jums Pasaulyje, gamtoje yra tik vienas sutvėrimas, kuris suėda gimusius savo vaikus.

Tai gyvatė. Ir visgi ant žemės kamuolio gyvatės neišnyko. Jų pasaulyje daug. Juo tbė Mielas skaitytojau, pastabas apie šį Į Laisvę numerį siųsk redaktoriui iki Galėtų kilti pagunda pabandyti papranašauti, kas atsitiks Lietuvoje, sakykim, per sekančius dešimtį metų. Tačiau sena ir, mano nuomone, visai nebloga tradicija yra gan negailestinga blogiems pranašams. Todėl aš stengsiuos savo svarstymus apriboti iškėlimu eilės politinių ir kultūrinių faktorių, kurie, mano nuomone, bus Lietuvai reikšmingi, o spėliojimus, kuria kryptim keisis krašto gyvenimas, stengsiuos palikti kiekvieno asmeniškai nuojautai.

Politiniai faktoriai Pats svarbiausias iš visų politinių faktorių Lietuvos, kaip ir visų sovietų respublikų likimui, mano nuomone, yra nacionalizmas. Tiksliau sakant, tai nacionalizmo stiprėjimas, augimas, populiarėjimas beveik visose sovietų respublikose.

Šiek tiek abejonių šiuo atveju kelia Gudija, nors ir ten, mano nuomone, anksčiau ar vėliau susiformuos aiškus gudų tautinis vienetas, skirtingas nuo rusų ir siekiantis nepriklausomybės. Galima beveik būtų ginčytis, kad Lietuvos atveju ne nacionalizmas, o religija Katalikų bažnyčia yra svarbiausias politinis faktorius. Tačiau, man atrodo, kad tol, kol Lietuvos likimas stipriai rišasi su kitų sovietų respublikų likimu, visoms bendras reiškinys nacionalizmas laikytinas svarbesniu už katalikybę, kuri vaidina ir vaidins labai svarbų vaidmenį, bet tik Lietuvoje.

Nacionalizmas, arba nacionalinis klausimas, jau dabar Kremliui sudaro didelį galvosūkį. Reakcija į jį kartais rodo tam tikrų politikos prieštaravimų, net pasimetimo reiškinių. Prieštaravimai tautybių klausimu politikoje pasireiškė jau pačioje pradžioje. Ieškodamas paramos caristinės imperijos tautinių mažumų tarpe, Leninas yra Rusiją pavadinęs tautų kalėjimu. Todėl po Spalio revoliucijos Rusija buvo perorganizuota į respublikų sąjungą. Rusų engiamoms tautoms atsirado galimybė steigt mokyklas, leist laikraščius, knygas gimtąja kalba.

Vakarų komunizme tuo metu vyravo kosmopolitinės nuotaikos, neigiančios tautiškumą ir tautų egzistavimo prasmingumą. Ir naujojoje sovietų valstybėje iš rusų inteligen 27 30 28 tijos didelę dalį įtakos perėmė žydai ne nacionalistai - zionistai, bet kosmopolitai - komunistai.

Tačiau vėliau žydų įtaka sumažėjo ypač po m. Ypač sustiprėjo rusiškos imperijos tradicijos II pas. Svarstant naujosios TSRS konstitucijos projektą, vėl pasirodė kosmopolitinės tendencijos skatinimai panaikinti respublikas, kalbos apie tautų suartėjimą ir supanašėjimą, apie naują sovietinę tautą. Lietuvoje pagrindinis šitokios kosmopolitinės politikos propaguotojas yra Komunisto redaktorius G. Zimanas tarp kitko, skrupulingai vengiąs parodyti savo žydišką kilmę ar priklausomumą žydų tautai.

Šitokios kosmopolitinės tendencijos jautėsi ir kaikuriose L. Brežnevo kalbose pav. Tačiau konstitucija respublikų ne tik kad nepanaikino, bet nedrįso net padaryti menkiausių struktūrinių pakeitimų.

Pavyzdžiui, 4 mil. Kitas anachronizmas Karelijos auton. Logiška būtų buvę šią respubliką paversti autonomine sritim. Tokių pavyzdžių, kur nesiryžta daryti net menkiausių, kad ir labai pribrendusių, konstitucinių pakeitimų, liečiančių tautybes, yra ir daugiau. Iš antros pusės, Kaukazo respublikoms ėmus protestuoti dėl bandymo jų kalboms atimti valstybinės kalbos teises, valdžia kapituliavo.

Tuo tarpu kitų respublikų kalbos jų tarpe ir lietuvių tokių teisių neturi. Tuo pačiu metu nuo m. Tai buvo daroma tokia terminologija, kuri skatino didžiavalstybinį rusišką nacionalizmą imperializmą. Dar daugiau, pernai keliose respublikose valdžia surengė keistos sukakties m. Tai buvo aiškus ženklas, kad valdžia tęsia senosios Rusijos imperijos tradicijas ir kad nerusų tautos turi su tokia politika susitaikyti. Žodžiu, tai buvo ryški apeliacija į rusiškąjį šovinizmą.

Tačiau, šių metų gegužės mėnesį Lietuvos KP sekr. Griškevičius jau nei vienu žodeliu nebeužsimena apie rusų tautos ar kalbos ypatingą reikšmę, o ragina visų pirma mokytis lietuvių kalbos, primin 31 damas, kad reikią mokytis ir rusų ir užsienio kalbų.

“CYST-ER SISTERS!” Dr. Lee Removes Matching Cysts on Fraternal Twins - Dr. Pimple Popper

O, be to, Griškevičius reikalauja partijos aktyvą gerbti kiekvienos tautos nacionalinį orumą. Tai, mano nuomone, yra labai aiški apeliacija ne į rusiškąjį, o į lietuviškąjį nacionalizmą.

Šitokių prieštaravimų priežastis detaliai išaiškinti sunku. Atrodo, kad pačioje valdžios viršūnėje esama stipraus netikrumo jausmo dėl tolimesnės politikos, nes rusai, pagal šių metų gyventojų surašymo duomenis, atrodo, gali nebesudaryti pusės visų SSSR gyventojų. Pažymėtina dar ir tai, kad, matydama rusų nuošimčio mažėjimą Sąjungos gyventojų tarpe, valdžia ėmėsi propaguoti didesnes šeimas ir svarstyti ekonominių priemonių panaudojimą gimstamumui skatinti.

Jei vado vai gerai dirba savo darb, visai tiktina, kad organizacija tikslus pasieks. A ban on smoking in all public places in the United States would prevent 18, hospital admissions for heart attacks every year, said a study.

Religinis faktorius iki šiol atrodė svarbus ir reikšmingas tik krašto viduje, kaipo tautos laikysenos formuotojas. Ypač reikšmingas šiuo požiūriu yra LKB Kronikos leidimas ir valdžios bei saugumo nepajėgumas jos likviduoti.

Juose atsispindi kartais liberalesnės, o kartais ir labai netolerantiškos klerikalinės pažiūros. Paskutiniu metu tačiau žymiai suaktualėjo religinis faktorius ir geografiniai platesne prasme. Visų pirma, sėkmingos Irano pastangos išsivaduoti iš JAV imperializmo davė naują impulsą islamo religiniam nacionalizmui. O kad islamo įtaka svarbi ir kituose islamiškuose kraštuose, rodo gan sėkmingos religinių Afganistano sluoksnių pastangos sustabdyti politinę sovietų ekspansiją.

Tai verčia sovietus vesti daug atsargesnę politiką islamiškose Užkaukazės sovietinėse respublikose. Kitas sovietų politikai labai neparankus faktas, verčiąs keisti ar bent žymiai modifikuoti politiką Katalikų bažnyčios atžvilgiu, yra lenko kardinolo Wojtylos išrinkimas popiežium. Tai rodo ir gan greitas sovietų užsienio reikalų ministerio Gromyko vizitas pas naujai išrinktą popiežių ir labai dramatiškas popiežiaus vizitas Lenkijoje, o taip pat ir gandai apie kardinolo laipsnį vyskupui Julijonui Steponavičiui katalikų pasipriešinimo prieš sovietų valdžią Lietuvoje simboliui.

Garsusis Stalino retorinis klausimas O kiek gi divizijų turi popiežius? Bent jau Lenkijoje visos divizijos šiuo metu yra popiežiaus pusėje Lietuvoje Katalikų bažnyčios įtaka irgi smarkiai sustiprėjo. Didelė dalis gyventojų galėjo stebėti popiežiaus vizitą televizijos laidose iš Lenkijos. O tai reiškė labai aiškų ir akivaizdų komunistinės valdžios pralaimėjimą ir be 29 32 jėgiškumą. Atrodo, jog gandai apie kardinolo kepurę namų arešte Žagarėje izoliuotam vysk.

Steponavičiui taip pat yra sovietus į defenzyvinę padėtį pastatantis politinis Vatikano ėjimas. Atrodo, jog gandai greičiausiai teisingi, tačiau net ir priešingu atveju į Lietuvą buvo jau atkreiptas labai plačių pasaulio sluoksnių dėmesys. Defenzyvinė partijos laikysena paskutiniuoju metu atsispindi ir sovietinėje Lietuvos spaudoje. Jau minėtoje Griškevičiaus kalboje prisiminimui apie ateistinį darbą skirtas vos vienas sakinys.

Palyginus tai su anksčiau tokiose kalbose buvusiu dėmesiu ateizmui arba palyginus su toje pačioje kalboje parodytu dėmesiu nacionalistiniams klausimams, toks nenoras erzinti tikinčiųjų irgi rodo posūkį į švelnesnę politiką Bažnyčios atžvilgiu. Kiek tai liečia nuotaikas krašte, tai katalikų rezistencijos vaidmuo man atrodo gan prieštaringai. Iš vienos pusės, ryžtas, bekompromisinis savo teisių gynimas, gausėjanti pogrindžio spauda atrodo gan įspūdingai.

Nėra jokios abejonės, kad po to kai buvo likviduotas ginkluotas pasipriešinimas partizanai krašte, pasyvaus pasipriešinimo vadovavimas perėjo į katalikų rankas. Taip pat labai aiškiai matyti, kad tas rezistencinis, kietos ir valdžiai nepataikaujančios politikos šalininkų sparnas katalikuose nerodo jokių silpnėjimo ar išsisėmimo ženklų.

Greičiau priešingai. Iš antros pusės, šitame labai įspūdingame katakombiniame katalikų sparne pasigirsta kartais panikos ar, tiksliau sakant, desperacijos balsų, a là praradom jaunimą, kunigų seminarija saugumo rankose, valdžios agentai vyskupų tarpe ir pan.

Žiūrint iš tolo ir kasdien 25 svarų svorio metimas per 2 mėnesius su tenykščio gyvenimo nemalonumais, galima ir į šiuos klausimus pažvelgti ne taip emociškai, kaip kad žvelgtume būdami tenai.

Taip, iš tolo žiūrint, atrodo, jog panikos balsams apie agentus bažnyčios hierarchijoje, infiltravimą ir pan. Tai paneigia jau pats LKB Kronikos egzistavimo faktas.

Saugumas juk deda labai daug pastangų. Nekatalikiškus opozicinius leidinius likviduoti saugumui sekasi daug geriau plg. Varpo, Laisvės šauklio likvidavimą. Pagrindas desperacijai katalikų kunigų tarpe, man atrodo, slypi visai kitur. Bažnyčia Lietuvoje pergyvena daugelį tų pačių krizės simptomų, kurie pastebimi ir Vakaruose. Tik Lietuvoje dėl skirtingos Bažnyčios padėties tie simptomai pasireiškia kitokiomis formomis.

Būtent, jeigu Lietuvoje pogrindžio Bažnyčia demonstruoja tas pačias stipriąsias religijos puses, kurios katalikybei būdingos dar nuo katakombų laikų, tai tas kietasis katakombininkų branduolys nėra labai didelis. Tuo tarpu masėse pastebimi labai ryškūs 30 33 nureligėjimo ženklai. Prieš kiek laiko vysk. Brizgys Aiduose dr lee bakersfield ca svorio netekimas klausimu paskelbė labai optimistinį straipsnį, kuriame nurodė oficialią sovietų valdžios statistiką, pagal kurią tikinčiųjų skaičius Lietuvoje tebėra maždaug toks pat, koks jis buvo iki metų.

Tačiau atrodo, jog autorius bus šiuo atveju savo informacijos šaltinį blogai supratęs, nes jokios oficialios tikinčiųjų statistikos Sovietijoje nėra ir negali būti, nes nėra tos rūšies gyventojų apklausinėjimų bent kiek platesnės apimties ir gyventojų surašinėjime nėra klausimų apie religines pažiūras ar priklausomybę. Daug atsargiau tikinčiųjų skaičiaus klausimą nagrinėja prof. Vardys m. Šią knygą pravartu pasiskaityti dar ir dėl kitos priežasties. Joje labai tiksliai atsispindi Lietuvos katalikų ypač pogrindžio spaudos pastangos sutapatinti lietuvybę su katalikybe.

Tai, man atrodo, irgi yra tam tikros desperacijos katalikų aktyvistų tarpe išraiška. Šitokią išvadą man siūlo sekanti analizė. Lietuvybės padėtis krašte nėra bloga. Apie bet kokį gyventojų nutautėjimą ar surusėjimą negali būti nei kalbos. Galima netgi kalbėti apie priešingą tendenciją: mišrių šeimų vaikų dauguma apsisprendžia už lietuvybę, atlietuvėja sulenkėję Vilniaus krašto lietuviai ir grįžę iš Rusijos senieji surusėję Rusijos lietuviai. Nors Lietuvos bažnyčios sekmadieniais pilnos tikinčiųjų, kunigų, o tuo pačiu veikiančių bažnyčių skaičius mažėja.

Tai rodo ir tikinčiųjų mažėjimą, ypač mieste, inteligentijos tarpe. Katalikybė todėl ieško užuovėjos tvirtesnėse pozicijose esančiame nacionalizme. Toks tautybės sutapatinimas su katalikybe, netolerantiškas reikalavimas visiems lietuviams būti katalikais Aušra, Aušrelė ir t.

Išeivija šiuo klausimu turėtų suvaidinti žymiai aktyvesnį moderuojantį vaidmenį. Ypač ryškiai šis subiurokratėjimas atsispindi tenykštėje spaudoje. Šis subiurokratėjimas reiškiasi įvairiai. Visų pirma, biurokratija Sovietijoje yra tapusi institucija valdžios saugoma ir globojama. Gyventojas, santykiaudamas su biurokratinėmis institucijomis, jaučiasi bejėgis, tuo tarpu spauda lūžta nuo pranešimų apie savo tarnybinę padėtį piktnaudojančius biurokratus.

Labai aiškiai matosi administracinio teismo reikalingumas teismo, į kurį galėtų kreiptis piliečiai ir kuris galėtų bausti savo padėtį piktnaudojančius biurokratus.

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ TARYBA

Tačiau tokios įstaigos ne tik kad nėra, bet niekas spaudoje nedrįsta net užsiminti apie jos reikalingumą. Yra, tiesa, arbitražas, kuris sprendžia tarp atskirų įmonių iškylančius ekonominius ginčus, tačiau įstaigų ar įmonių vadovų ginčų su piliečiais ši institucija nesprendžia. Biurokratams yra dargi savotiškos privilegijos, net ir atsakomybės prieš įstatymą atveju.

Beveik visą valdančiąją klasę sudaro komunistų partijos nariai. O partija savo nariams yra paskelbusi tam tikras privilegijas prieš įstatymus. Būtent, yra visa eilė atvejų, kai už tą patį nusikaltimą partijai nepriklausančius baudžia teismas, tuo tarpu partijos nariai 32 baudžiami partine bausme o kokios tos partinės bausmės, spauda neskelbia.

Kadangi tik išimtinais atvejais partija leidžia savo narius bausti paprastame teisme, partinė bausmė reiškia ne ką kitą, o skirtingą, privilegijuotą biurokratijos traktavimą net prieš įstatymus.

Dar vienas subiurokratėjimo pavyzdys, tai pareigoms, ordinams, titulams ir apdovanojimams skiriama reikšmė. Spaudoje net ir menkiausio straipsnelio autorius pristatomas su jo pareigų, nuopelnų, apdovanojimų išvardijimu. Kai retkarčiais pasitaiko koks nors skaitytojo laiškas, kurio autorius darbininkas, tai net psichologiškai tai sukelia nuostabą, lyg čia žmogus būtų pakliuvęs ne į savo vietą.

Tiesiog neįtikėtina, kad šitokią aristokratišką atmosferą būtų sukūrusi revoliucinė partija, kuri dar taip neseniai lygybės vardan panaikino visus luomus, titulus, privilegijas, karininkams nuplėšė antpečius, o vienytis šaukė pasaulio proletarus.

Komunistų partija yra praradusi bet kokį norą diskutuoti, ginčytis, įrodinėti, žodžiu traukti žmones į savo pusę intelektualinio dialogo priemonėmis. Tiesa, veikia profesionalų aptarnaujama milžiniška propagandinė mašina, tačiau jos gamyba yra tiek standartizuota, kad progų protui pamankštinti ten nėra. Diskusijas ir įrodinėjimą yra pakeitusi labai standartizuota visuomeninio gy 35 venimo liturgija.

Tai ir žmonių pavardžių išrikiavimas tinkama eilės tvarka, standartizuotos pagarbos pareiškimo frazės, ceremonijos ir panaši reklaminė butaforija. Iš antros pusės, vadovaujančiosios klasės atstovai yra visiškai nuasmeninti. Spaudoje nėra jokios informacijos apie partijos vadų šeimą, laisvalaikį, kasdienybę, lygiai kaip kad nėra užuominų nei apie speckrautuves, specligonines, privilegijuotas buitines sąlygas ir patarnavimą.

Visa tai tėra tik simptomai vieno bendro bruožo partiją ir valdančiąją klasę sudaro nebe idealistai komunistai, marksistinės pasaulėžiūros tikintieji, o valdininkai ir tarnautojai, funkcijas atitekantieji ne iš įsitikinimo, bet iš noro būti privilegijuotoje valdančiosios klasės padėtyje.

Visa tai, man atrodo, būtų svarbu suprasti išeivijai, nes dar dažnai pasitaiko jos tarpe baiminimosi dėl galimybės, santykiaujant su Lietuva, ypač su jos valdančiąja klase, užsikrėsti komunizmu. Tai panašu netikinčių kunigų apaštalaujamos religijos baimei. Iš kitos pusės Lietuvai ir aplamai SSSR šitokia padėtis reiškia, kad galimybė, jog valdžia imtųsi drastiškų priemonių kovoje su liberalėjančia visuomene, kaskart mažėja.

Priešingai, tai reiškia, jog liberalėjant visuomenei, turėtų liberalėti ir jos biurokratinės institucijos. Kultūriniai faktoriai Kalbant apie kultūrinius faktorius šiandieniniame Lietuvos gyvenime galima būtų pravesti eilę paralelių tarp kultūros ir politikos. Ir tai visai nenuostabu, nes sovietinėje sistemoje kultūra, kaip ir visos kitos gyvenimo sritys, yra pajungtos tarnauti politikai. Vienas iš tokių kultūrinių reiškinių, analogiškas kompartijos subiurokratėjimui politikoje, yra labai aiškiai matomas, nors ne taip lengva jam surasti pavadinimą.

Tai savotiškas atsitraukimas ideologinėse pozicijose tai ištikimybės partijos politikai pakeitimas nepriešiškumo reikalavimu. Šiuo metu jau nebereikalaujama iš kūrėjo tarnauti komunizmo statybai, partijos programai ir pan. Vietoj to, labai smarkiai įvairiomis priemonėmis iš rašytojų, dailininkų ir kitų kultūrininkų išspaudžiami duokliniai pareiškimai ar kūrinėliai.

Ir tai daroma gan nesubtiliai, visai nesijaudinant, kad tokias duokles galima lengvai atpažinti ir kad jų neseka tolimesni panašios nuotaikos darbai. Svarbu, kad sutikdamas padaryti tokią duoklę kūrėjas išrikiuotų save iš potencialių antikomunistinių ar disentinių pozicijų, nors ir neįsirikiuodamas į komunistines.

Geriausias šitokio duokliškumo pavyzdys demonstratyviai išspausdintas E. Matuzevičiaus leniniškas eilėraštis po to, kai jis 33 36 buvo pristatytas respublikinei premijai, ir kai dar tos premijos nebuvo gavęs. Kitas kultūriniame krašto gyvenime svarbus reiškinys tai socialistinio realizmo kūrybinių varžtų erozija. Socialistinį realizmą, nežiūrint visų dr lee bakersfield ca svorio netekimas bandymų sufilosofinti jo definiciją, galima apibūdinti labai paprastai.

Tai 1. Socialistinio realizmo erozija reiškiasi keleriopai. Literatūroje, pav. Kiti pav. Geda, Juškaitis užsispyrę rašo beveik nesuprantamą poeziją, tik protarpiais įterpdami vieną kitą lengvai suprantamą mintį.

Įdomiausi socialistinio realizmo erozijos atvejai, bent man, būna tada, kai kūrėjas, vietoj bandęs išeiti bent truputį už ar anapus socialistinio realizmo rėmų, ima savo kūryboje soc. Avyžiaus Chameleono spalvų romanas. Partijos kultūrinės politikos atstovai ir aiškintojai tokiais 34 atvejais atsiduria ironiškai puritoniškose pozicijose. Labai panašiai tokiais atvejais atsitinka ir su ideologiniais literatūros prievaizdomis išeivijoje a là Maceinos - Kairio dialogas Tėviškės Žiburiuose.

Kadangi, mano nuomone, socialistinis realizmas tautos kultūrai yra žalingas ir ne dėl kokių nors politinių ar ideologinių priežasčių, bet todėl, kad ortodoksiškas jo taikymas kultūriniame gyvenime neišvengiamai veda į kultūrinį primytivizmą, tai šitokia dr lee bakersfield ca svorio netekimas erozija kultūriniu požiūriu teikia daug vilčių.

Bent jau iš to ties metų atsilikimo kai kuriose meno ir literatūros srityse baigiama išsivaduoti. Dar vienas svarbus kultūrinis faktorius švietimo sumasinimas. Jau dabar vidurinis mokslas yra privalomas, o aukštesnysis beveik visuotinis. Aukštosiose mokyklose studijuoja virš 60, studentų. Tai veda prie dviejų Vakarų pasauliui būdingų reiškinių: 1. Inteligentijos pertekliaus kol kas dar nėra.

Pirmoji negerovė bent atleistina ir atitaisoma, jei nežinojimas nėra tik intelektualinio tingumo ar snobizmo pasėka. Antrasis atvejis gal geriau suvokiamas tik psichologams. Aleksandr Solženicyn, apsižvalgęs Vakaruos, priėjo teisingos išvados: Ne!

Vakarai neturi jokių sunkumų suprasti padėtį. Jie tik serga troškimu nežinoti. Atrodo, jog tai tinka ir gerai daliai mūsų išeivijos. Neabejotina, jog kai kurių esminių faktų nežinojimas ar geopolitinės padėties nesuvokimas yra buvęs priežastimi tautų, jų tarpe ir mūsų tautos, klaidingos politinės linijos užėmimo, klaidingų žingsnių padarymo ar susilaikymo nuo teisingų sprendimų.

Mūsų geopolitinės pažiūros į II Pasaulinį karą, pavyzdžiui, matomai buvo paremtos tvirtu įsitikinimu, kad laisvųjų kraštų vyriaužymiai didesnis negu darbininkijoj, proporcingai didesnis už rusų, o daug didesnis už lenkų nuošimtį. Redakcijos pastaba Pritardami autoriaus pagrindinėm išvadom, kad Sovietų Sąjungos aižėjimo procesas vargu besustabdomas, sybės atstovavo ir vykdė piliečių valią ir galvoseną, kurią pažinome kaip patriotinę, idealistinę, pasisakančią už laisvę.

Turbūt mažai kas abejojo, kad Vakarų vyriausybės vedė kovą už kraštų nepriklausomybę, už tautų laisvę, už žmonių apsisprendimo teisę, skelbiamą Atlanto Chartoje. Tarsi iš išsigelbėjimo ir šiandien dar išeivių politinė veikla remiama ana naivia galvosena, nebojant to, kad, pradedant Atlanto Chartos skelbtų idealų nuskandinimu Atlante, prieš mus atsistoja vis nauji ir vis ryškesni įrodymai, jog tikrovė sako visai ką kitą.

Todėl jau seniai turėjome prižiūrėti savo politinę galvoseną ir pagal tai pakeisti politinę veiklą. Komunizmo pavergtų kraštų išeivijai, jei ji tikrai siekia to, ką ji skelbiasi siekianti, būtina, kad nematantieji pamatytų tikrovę, gi matantieji išdrįstų pagal ją veikti. Jeigu būtų žinota, kas tikrumostipriai abejojame kai kuriomis jo siūlomomis okupuotos Lietuvos gyvenimo faktų interpretacijomis, ypač jo samprotavimų išvadomis apie Katalikų bažnyčios padėtį bei katalikų vaidmenį tautos pasipriešinime okupacijai.

Lietuvos tikrovę pažinti mums gyvybiškai svarbu, tad tikimės tolimesnių ta tema svarstymų. Jeigu būtų žinota apie Atlanto Chartos klastą ir apie iš kalno paruoštus Jaltos ir Potsdamo planus, mūsų rezistencija okupacijų metu būtų buvusi kitokio pobūdžio.

Bent jau nebūtų laukta šiaip jau logiškos Vokietijos kapituliacijos Vakaruose priėmimo ir nebūtų tikėtasi, kad Vakarai neužleis Sovietam užgrobti Europos širdies. Daugybė laikinai pasitraukusių iš tėviškės nebūtų lūkuriavę Rytų Vokietijoje ir taip praradę laisvę bei gyvybę. Nėra abejonės, kad grįžtančio raudonojo teroro pasėkoje vistiek būtų kilęs partizaninis karas, tačiau jis bent jau nebūtų pasibaigęs su tragiškai didžiu kartėliu, nesulaukus kovojantiems tada tikrai įtikėtos Vakarų paramos.

Henry Ford ar numesti svorio senatvėje? Ar riebalų degintojai padės jums suplėšyti lieknėjantis apetitą mažinantis poveikis, 10 dienų valymas numesti svorio svorio metimas klaidina moterų sveikatą. Liesas riebalų degintojas savo buteliui svorio netekimas naudojant adios max, svorio netekimas dehradun kakavos antgaliai svorio metimui.

A Message from Ford CEO Jim Hackett - Ford suoliukas numesti svorio Fabienne Artur Neįtikėtinai ką tik nutiko mano gyvenime, mano vyras, kuris paliko mane ir mano 2 metų kūdikį kitai moteriai, grįžta pas mane.

Viskas buvo sunku, nes neturiu darbo ir prašau maitinti, todėl mama atvažiavo man gelbėti, kad nuvežtų mane ir mano 2 metų kūdikio namus, nors problemos nebuvo išspręstos, bet man buvo šiek tiek geriau išvykti ieškant darbo. Nors mama man padėjo su kūdikiu namuose, ji nedirbo, o mano brolis buvo tas, kuris ja rūpinosi, bet reikalai man nebuvo veiksmingi, nes aš neturiu darbo. Haircuts for Henry Ford's HealthcareHeroes dr lee bakersfield ca svorio netekimas ar negaliu numesti svorio Svorio netekimas akių raukšlės svorio metimo priežastys, svorio metimo centrai koimbatore kaip numesti visą kūno svorį.

Tačiau jos paveldas, josie gibson didžiojo brolio svorio metimas beveik seserų kongregaciją, namus skurstantiesiems, neįgaliems bei seniems visų žemynų žmonėms, kunigų ordinas, daugybė savanorių bei šimtai tūkstančių išgelbėtų gyvybių, suteikiant medicininę pagalbą, pamaitinant skurstančiuosius ir sustabdant abortus, padarė ją moraline ir dvasine milžine didžiosios pasaulio dalies akyse.