Tėvo netektis dukters. Po netekties – amžinos kaltės jausmas, tėvo galvoje tebeskamba paskutinis dukros riksmas: „Tėti!“

Aplankau kapus, kalbuosi su juo. Būtent kenčiančioji Marija laiko ir išlaiko vaiko kančią ir mirtį, ir pati yra pakylėjama.

Suvokimas apie artimojo mirtį kartais ateina po laiko. Taip buvo ir man — pirmomis dienomis, savaitėmis ir mėnesiais, aš įprastai dalyvavau visose veiklose, jaučiausi, atrodo, įprastai. Net pradėjau save kaltinti, kaip aš taip galiu, juk mano tėtis mirė.

Liga © Shutterstock Tačiau, kaip pastebi jauna mergina, į netektį reaguojama skirtingai, ir ne kiekvienam gali pavykti sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą be pagalbos. Tačiau jei jaučiate, kad pradedate labiau gyventi dėl netekties, o ne dėl savęs — būtinai kreipkitės į specialistus.

Nuo to neapsaugotas nė vienas: patarimai, kaip išgyventi skaudžiausią savo gyvenimo minutę

Pati lankausi pas psichoterapeutą ir esu įsitikinusi, kad tai geriausia investicija į savo skaudančią sielą. Kalbėdama apie savo patirtį, mergina pamini, kad jai sunkiu metu ypač padėjo kalbėjimasis — garsiai išsakyti žodžiai neskambėjo taip baisiai, kaip skambėdavo mintyse.

Bet dalintis tokiais momentais yra privalu — išsipasakoti, išsiverkti. Išgyventi neigiamus jausmus būtina, tai normalu, ir nėra neteisingo būdo gėdėti. Netektis — ne tik skaudi patirtis: tėvo netektis dukters mus subrandina Šokas, neigimas, pyktis, depresija ir susitaikymas — kaip teigia Depresijos gydymo centro psichologas Antanas Mockus, šias fazes patiria kiekvienas, susidūręs su artimo ir brangaus žmogaus netektimi.

Anot jo, ypač stiprios emocijos pasireiškia tiems, kurie artimo žmogaus neteko staiga ir netikėtai, pavyzdžiui, savižudybės atveju. Tuo metu asmenys, žinoję apie sunkią artimojo ligą, su būsima netektimi jau gali būti susitaikę ir netektį išgyventi ne taip skausmingai. Jei esi dukra, studentė, netekai tėvo, kuris buvo šeimos maitintojas, patiri ir emocinį, ir finansinį nesaugumą, jauti, kad nebeturi to užnugario.

Jausmų paletė plati, bet vienas iš pagrindinių — didžiulis nesaugumo jausmas. Anot jo, sielvartas — natūrali ir normali reakcija į netektį, kuomet žmogus gali atrodyti nuliūdęs, nes jam skaudu, sunku, liūdna. Gedėjimas — jausmas, kad netekome kažkokios savo dalies, tarsi kažkas būtų išplėšta iš širdies. Tačiau depresija — psichikos sutrikimas, psichikos liga, kurią reikia gydyti.

Išeitis pasiūloma — tarnauti kitiems, auginti, auklėti kitų vaikus ar kitaip padėti reikalingiems pagalbos. Daugeliui moterų tokia išeitis atsiranda, ir jos mielai įsitraukia į savanorystę, šitaip iš dalies patenkindamos savo rūpinimosi poreikius. Mielai atjausdamos kitus, švelniai besirūpindamos jų kančių sumažinimu jos gali gydyti savo pačių žaizdą, iš dalies užpildyti tuštumą. Vis dėlto nereikėtų turėti nerealių lūkesčių — Demetrai sutrukdoma paversti karalaitį nemirtingu.

Svarbu nepamesti savo tikrovės, grįžti prie savo vientisumo atkūrimo. Kiti vaikai neatstos prarastojo. Demetros gyvenimas jau nebebus toks kaip buvo: grįžusi Persefonė jau nebe nekaltoji Kora, o Požemio, Mirusiųjų valdovė, ir ji turi ten karaliauti.

• Nuo to neapsaugotas nė vienas: patarimai, kaip išgyventi skaudžiausią savo gyvenimo minutę - DELFI
• miskozverys.lt: pasidalink savo skausmu
• Riebalų degintojas jums blogas
• Nuo to neapsaugotas nė vienas: patarimai, kaip išgyventi skaudžiausią savo gyvenimo minutę Nuoroda nukopijuota aA Kiekvienam iš mūsų anksčiau ar vėliau tenka susidurti su artimo ir brangaus žmogaus netektimi.
• Grupė žmonių aprašė savo išgyvenimus po netekties.
• Pagalba tėvams - Tėvo netekus dukters
• Vaiko netekties išgyvenimai: per neviltį prasmės link Budos gyvenamais laikais moteris vardu Kisagotamė prarado vienintelį savo vaiką.
• Vaiko netekties išgyvenimai: per neviltį prasmės link

Mathes teigia, kad kai kuriuose graikų pasakojimuose Persefonė nuolat liekanti Hade, ir ji būnanti abiejose vietose vienu metu — tiek su motina, tiek su vyru. Išlikę žinių, kad inicijuotieji į Eleusino misterijas, Demetros kulto dalį, įtvirtindavo dvasinę mergelės ir motinos vienovę, peržengiančią racionalų supratimą.

Kai atstumiamas tėvas (II) - miskozverys.lt

Šiuo požiūriu, motinos ir mergelės vienovė — tai vientisa siela. Per Persefonę Demetra priima ir mirtį, ne tik gyvenimo pavasarį ir brandą. Ir moterų sapnuose grįžtantis mirusio vaiko vaizdinys jau atstovauja pačios moters sielą. Jei jis sergantis ir apleistas, mums tai turi priminti, kad kažką labai esminio savyje apleidome.

Rūpintis savimi nereiškia save gražinti ar lepinti, ir greičiausiai mums trūksta gilesnės įžvalgos, savirealizacijos, dvasinės praktikos, gal net pasiaukojančios savidisciplinos. Tad Demetros ir Persefonės mitas padeda iš objektyvaus santykio su mirusiu vaiku lygmens pereiti į subjektyvų santykio su savo siela lygmenį. Man regis, toks perėjimas ir yra pagrindinė gedėjimo netekus vaiko užduotis. Mes nuo pat netekties momento juk esame nubloškiami į akistatą su savo sąžine — sąmoningu žinojimu apie save.

Apskaitome savo netobulumus, už kuriuos jaučiamės nubausti, susiduriame su savo pykčiu, kalte, gėda, juos apvalome, atsiprašome, patys atleidžiame ir tikimės atleidimo. Jei bėgame nuo to sunkaus proceso, sunkių jausmų vien į veiklą, darbus, naujus santykius, mūsų siela lieka apmirusi.

Norėdami pajusti jos pilną gyvybingumą turime vėl grįžti prie giliausios savo esybės, tikrųjų jausmų ir juos išgyventi.

Atgijęs, laimingas vaikas sapnuose mums parodys, kad einame teisingu keliu — nuo akistatos į santykį.

Daugeliui kenčiančių motinų ir tėvų būtent ji suteikia viltį ir leidžia lengviau pakelti nuosavą sielvartą. Būtent kenčiančioji Marija laiko ir išlaiko vaiko kančią ir mirtį, ir pati yra pakylėjama. Kai tik ji pajėgė atsistoti, iš karto nuėjome pas vaikelį. Pradžioje buvo ašarų lietus, o paskui mama ėmė šypsotis ir kalbėtis su juo. Tu pamatysi, viskas bus gerai. Visi gydytojai ir seselės aplinkui verkė.

Per tą laiką tėtis nuvažiavo į Katedrą ir atsivežė pažįstamą kunigą, kuris vaikelį pakrikštijo. Žilas senučiukas kunigas irgi verkė ir maldas kalbėjo pašnibždomis. Labai įdomu, kad fotoaparate buvo likę gal kokie penki kadrai, o kameroje gal pora minučių laisvos juostos. Tarsi tam žmogui tik tiek ir tereikėjo. Paskui jis ramiai iškeliavo.

Per tas šešias valandas mes jautėmės nugyvenę didžiulį, ilgą gyvenimą su tuo naujai užgimusiu ir čia pat išėjusiu žmogumi. Mama, nepaisydama tėvo netektis dukters tėvų draudimo, ramiai dalyvavo laidotuvėse. Ji sakė, aš pati turiu viską padaryti iki galo — tik tada būsiu rami. Ta jaunutė moteris nėra kažkaip ypatingai apsiskaičiusi ar labai išprususi.

Atrodė, kad ji elgiasi vedama kažkokio ypatingo žinojimo, kažko didesnio už visas knygas ir artikuliuotą išmintį. Atrodė, kad ji savo išmintį semia iš kažkokios amžinos ir begalinės motinystės taurės. Ritualai — vienas esminių gedėjimo elementų, ir laimė, kai dar esame išsaugoję juos gyvus.

Netektis priverčia į juos atsigręžti ir remtis: kultūroje išsaugotais, tėvų perduotais ir savo sukurtais, iškylančiais čia pat. Dar ne visiškai mūsų kultūroje pamirštos raudos, jos kai kur ir dabar leidžia išgyventi sielvartą neužtvenktą. Raudama garsiai, jausmingai, pasikūkčiojant, priešingai nei dabar miestuose įprasta. Į raudą moteris sudeda visą savo širdgėlą, bet kartu ir viltį. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantį.

Raudama ne tik per laidotuves, bet ir minint mirusiuosius devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei lankant kapus per Vėlines ir kitomis progomis. Vai aš mislijau, kad aš išduosiu margas skryneles. Vai aš mislijau, kad aš išleisiu savo dukrelę su dideliu pulkeliu, su muzikėlėms. O dabar aš išleisiu savo dukrelę į kalnelį su skaudžiais žodeliais, su gailioms ašarėlėms.

Aušrelė aušta, saulelė teka, skirkis brolelių, rinkis pamergėles, sodink į suolelį, sodink už staleio, čėsas keliauti tolimą kelelį į tavo tėviškėlę.

Esu tikra, kad ir šiuolaikinė moteris vienumoje gali taip raudoti, kad jos sielvartas nebūtų sukaustytas. Tą daro ir vyrai. Daina savo emocija greičiausiai palietė daugelį patyrusių netektis, nes ilgai buvo populiariausiųjų topuose. Pats Claptonas viename interviu prisipažįsta, kad muzika jam tapo gydančia priemone, padėjusia įveikti sielvartą. Dabar daugelis šeimų jau atitrūkusios nuo giminių, nuo senųjų papročių, nuo krikščioniškosios tradicijos.

Tuomet suteikti gedėjimui struktūrą žymiai sunkiau ir chaosas užsitęsia, procesas stringa. Per penkiasdešimt metų metodiškai naikinant ar bandant dirbtinai pakeisti įsigalėjusius, nusistovėjusius papročius ir apeigas, tas poreikis kai kada išsilieja netikėtomis formomis; sakykime, staiga kur nors atsiranda paprotys, tikėjimas, buvęs seniai visų pamirštas ir tyrinėtojams žinomas tik iš literatūros.

Vienas pavyzdėlis: m. Beveik visi jaunuoliai teigė jaučiantys ryšį su mirusiaisiais. Jie padedantys sunkiomis akimirkomis, sapnuose duodantys patarimų, kaip išspręsti iškilusią problemą. Mažiausiai buvo nurodoma, kad toks tikėjimas yra susijęs su bažnyčios mokymu. Man toks ritualas buvo krikštynos, senųjų kantičkinių giesmių giedojimas šalia dukters, dienoraščio rašymas.

Po mirties svarbus kiekvienas tradicinis mirusiojo paminėjimas, tačiau to negana. Tėvams padeda labai asmeniniai ritualai: susijusių su tėvo netektis dukters, sekusių po mirties sinchroniškų įvykių prisiminimas, sapnų užrašymas ir pasakojimas, savo gyvenimo istorijos peržvalga, savo dvasinės biografijos rašymas, kūryba.

Moterys pasakoja apie joms pagelbėjusius koliažų kūrimą, sodo ir darželio sodinimą, aktyvios vaizduotės panaudojimą.

Erškėčiuotą kelią eitum, Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus. Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą. Bet gimė tėvo netekus dukters įžvalga: Heneke verčia galvoti ir apie mirtį, ir apie meilę, o galvojant apie meilę — nereikia turėti iliuzijų apie amžinybę. Grįžo meilė, sielvartas tapo šviesus. Profesinė literatūra. Pagalba tėvams Perskaičiau dar kartą F.

Vasiliuką, bet jau ne kaip teoriją, o kaip realų laidininką per mano, ir tik per mano išgyvenimą.

Kai atstumiamas tėvas… (II)

Tėvo poelgis suvirpino daugelio širdis — išpildė vieną dukros norą steelseries. Judėjimas sportas, šokiaibėgiojimas, pasivaikščiojimai. Lankiausi įvairiose šalyse. Pranešti klaidą Vėliau — netekties priėmimas, suvokimas, kad mano gyvenimas pasikeitė ir toks kaip buvo jau nebebus. Paramą radau ir vienoje mistinėje tradicijoje. Padėjo įvairi mano psichoterapinė veikla, seminarai, asmeninė bei grupinė terapija, tai kad vedu nusižudžiusių artimųjų grupę.

Padėjo ir darbas, tėvo netekus dukters šiek tiek atsitraukdavau nuo situacijos.