Irwin naturals trigubos arbatos riebalų deginimo apžvalgos

Ekologinės bendrijos kaipdiskrečios struktūros apskritai vargu ar egzistuoja gamtoje. Ir nors šiuo konkrečiu atveju temperatūrinė kompensacija nėravisiška, kompensacijos faktas nekelia abejonių. Morfologinė adaptacijaApie šį atsako tipą paprastai kalbama tada, kai pasikeičia organizmo ar jo atskirų organų forma,skaičius ir kita išorinė bei vidinė struktūra. Apsvarstykite juos. O nuo metabolizmo intensyvumo priklausojų lokomotorinis aktyvumas, augimo ir vystymosi greitis. Pirmą kartąekologijoje prieglobstį rado ne tik augalai ir gyvūnai, bet ir mikroorganizmai, kaip pagrindiniai medžiagųciklų veikėjai.

Deja, ji vis dar tebėra pernelyg gausi ad hoc lot. Egzistuoja keletas ekologijos pakraipų ir daugybė mažai suderintų, nors ir ganaautoritetingų nuomonių tuo ar kitu klausimu. Reikia pripažinti, kad netgi kai kurie principinės svarbosklausimai neturi aiškaus atsakymo, nors ekologai juos svarsto daugiau nei keliasdešimt metų. Suprantama,kad šio vadovėlio autorius, kaip ir dauguma kitų autorių, visų pirma išdėstys asmeninę poziciją daugeliosampratų atžvilgiu, nors dažniausiai ji ir nebus originali.

Vadovėliui sunku išvengti kaltinimo kompiliacija jau vien todėl, kad jo paskirtis — atspindėti žinomiausiasir naujausias idėjas iš tam tikros pažinimo srities. Šiuo atžvilgiu vadovėlio tekstas gali daugeliuipasirodyti pernelyg nekompiliacinis: greta faktų ir sampratų, figūruojančių daugelyje kitų ekologijos va- Pratarmė 8dovėlių, skaitytojas ras ir nemažai netradicinių pažiūrų, kurios, nors ir nepaskelbtos už įstatymo ribų, vadovėliųpuslapiuose dažnai ignoruojamos. Pavyzdžiui, visi ekologai, net ir tie, kurie nelinkę kalbėti apiemedžiagų ciklus ir energijos srautus, pripažįsta, kad gyvybė negalėtų egzistuoti be skaidytojų: jie skaidonegyvas organines medžiagas, atpalaiduodami neorganinius komponentus, tad pastarieji vėl yra naudojamifotoautotrofų ar kitų organinių medžiagų sintezę vykdančių organizmų.

Dažniausiai ekologijos vadovėliuosešiam akivaizdžiam ir nemenkos svarbos faktui aptarti skiriama palyginti nedaug vietos, kaikuriuose — vos keli sakiniai Begon, Harper, Townsend,o šiame vadovėlyje jam suteikiamas fundamentalausdėsnio statusas ir jis nagrinėjamas keliuose knygos skyriuose.

Tokį akibrokštą visuotinai priimtomstiesoms ir tradicijoms autorius pateisina tuo, kad ir šiuo atveju kompiliuojama — beveik visosvadovėlyje aprašytos daugiau ar mažiau netradicinės sampratos, tarp jų ir sukurtos šių eilučių autoriaus,buvo aprobuotos mokslinės bendruomenės vienokiu ar kitokiu mastu ir paskelbtos mokslinėje spaudoje. Antra vertus, vadovėliai, autoriaus supratimu, neturėtų vengti hipotetinio pobūdžio sampratų, ypač jei josneturi alternatyvių sprendimų ir be jų sunku paaiškinti ypatingos svarbos teorines ar praktines problemas.

Dabartiniai ekologijos vadovėliai, išskyrus retas išimtis, rašomi teoretikų, t. Autorius nėra išimtis iš šios taisyklės: norsper netrumpą mokslininko karjerą dirbo ir eksperimentinį darbą, dauguma jo publikacijų turi teorinį atspalvį.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad skaitytojas bus apkraunamas daugybe matematinių modelių ir įmantriųterminų. Antra vertus, be teorijos šiais laikais mokslas neįsivaizduojamas, tačiau tos teorijos nebūtinaituri įgauti matematinį pavidalą, ir autorius knygoje bando pateisinti, netgi reklamuoti konceptualųjį modeliavimą,kuris turėtų būti lengvai suprantamas kiekvienam skaitytojui, net ir neturinčiam universitetiniomatematinio išsilavinimo.

Ekologijos vadovėlyje paprastai neišvengiama temų, kurios yra ekologijos ir kitų mokslo disciplinųsandūroje. Šis vadovėlis irgi nėra išimtis iš bendros taisyklės. Čia skaitytojas atras skyrių, kuriuose nagrinėjamaekosistemų evoliucija ir individų, populiacijų bei ekosistemų prisitaikymas prie kintančių aplinkossąlygų. Tiesa, šioms temoms vadovėlyje skiriama gal kiek daugiau vietos nei kitų autoriųmokomosiose knygose. Vadovėlio autorių galėtų pateisinti ta aplinkybė, kad per pastaruosius metusspaudoje pasirodė nepaprastai daug naujų faktų ir apibendrinimų, gerokai papildžiusių mūsų supratimąapie ekosistemų atsiradimą, jų evoliucinę raidą ir apie gyvybės gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos pokyčių.

Dar vienas šio vadovėlio bruožas — gana daug dėmesio ekologijos metodologijai. Šį ypatumą paaiškinamažiausiai dvi priežastys. Pirma, autoriaus manymu, studentai mūsų universitetuose gauna nemažaižinių iš įvairių sričių, bet stokoja savarankiško mokslinio darbo įgūdžių. Viena iš tokią padėtįlemiančių priežasčių — gana menkas mūsų universitetų laboratorijų tinklas, ne visada naujausia jų technika,per mažas finansavimas ir dar daug kas, ko galima pageidauti, bet ko mes dažnai neturime.

Tokiu atvejulieka vienas būdas, būtent, pademonstruoti per paskaitas, kaip, kokiais metodais ekologinesproblemas sprendžia kiti, geriau aprūpinti kolektyvai, kartu pažymėti, kad visa tai daug geriau derėtų padarytipatiems per praktiką, laboratorinius darbus ir, aišku, savarankiškai atliekant mokslinius tyrimus. Antra, daugelio supratimu, metodas yra mokslo širdis, ir jei matomas kurios nors mokslo šakos sąstingisar nepasitenkinimas rezultatais, tai, kaip rodo mokslo istorija, dažniausia priežastis — neadekvatūs metodaiarba netinkami požiūriai į savo tyrimų objektą.

Autoriaus nuomone, ekologija irgi neišvengė kai kuriųpovandeninių rifų, nes jai ne visada pavykdavo pasirinkti adekvačius požiūrius ir metodus.

Tiesą sakant,negalima sakyti, kad ir šiandien, po tiek metų trukusių paieškų, pažymėtų ir viltimis, ir nusivylimais, mes,ekologai, tikrai esame aptikę būtent tinkamiausius požiūrius ir metodus. Vadovėlio autorius nuoširdžiai dėkoja kolegoms prof. Lilijai Kalėdienei, prof.

Sauliui Armaliui, lekt. Giedriui Trakimui, taip pat recenzentams prof. Sergejui Oleninui, doc. Kęstučiui Arbačiauskui, radusiems laiko peržiūrėti kai kurias ypač sunkiai pasidavusias temas ir pateikėsiūlymų, kaip pataisyti ar papildyti tekstą. Autorius dėkingas ir savo studentams — jiems aiškindamas ir sujais diskutuodamas turėjo progų atrasti pažinimo spragų ir tiksliau suformuluoti ne visai išrutuliotas mintis.

Edmundas Lekevičius Iki šiol ekologijai priskiriamos bent kelios pakraipos ir daugybė sunkiai suderinamų nuomonių tuo ar kituklausimu. Esama pliuralizmo netgi požiūryje į tikslus, kurių turėtų siekti ekologija.

Holistinę, arba sisteminę,metodologiją taikantys ekologijos klasikai Odum, pagrindiniu ekologijos tikslu laikė neidaugiau, nei irwin naturals trigubos arbatos riebalų deginimo apžvalgos — išsiaiškinti, kaip funkcionuoja gyvoji gamta. Be abejo, tai, jų nuomone, nereiškia,kad ekologai turi domėtis ir molekuliniais mechanizmais. Nors molekulinė biologija irgi siejasi su gyvosiosgamtos funkcionavimu, tačiau ekologijos uždavinys irwin naturals trigubos arbatos riebalų deginimo apžvalgos — pateikti bendrą vaizdą, neperkrautą biocheminiųar fiziologinių detalių.

Taigi E. Odumas ekologijai kėlė gana ambicingus tikslus. Gerokai kuklesnę užduotį ekologijai yra iškėlę, pavyzdžiui, M. Begonas, J. Harperis irC. TownsendasC. Krebsas Jų supratimu, ekologija — visų pirma mokslas apie populiacijas,jų dydžiui turinčias poveikio jėgas.

Tai analitinis požiūris, pagrindinį dėmesį skiriantis populiacijoms,ir jis gana plačiai paplitęs šiuo metu. Natūralu, kad šio požiūrio šalininkai, skirtingai nuoE. Odumo šalininkų, kiek ignoruoja ekosistemų ekologiją ir mokymą apie biosferą. Tačiau visi ekologai, atrodo, sutaria, kad ekologija — mokslas apie organizmų tarpusavio ryšius ir jųryšius su negyvąja apsuptimi. Taigi pažodžiui ekologija reiškia mokslą apie visų gyvųjų organizmų namus, gyvenamąją aplinką.

Yra įprasta gyvojoje gamtoje įžvelgti tam tikrus organizacijos, arba struktūros, lygmenis: biosferą,lokalias ekosistemas, ekologines bendrijas, populiacijas, individus, organų sistemas, organus ir taip toliauiki atskirų molekulių. Ekologijos tyrimo objektas ar galite numesti svorio naršant biosfera, ekosistemos, bendrijos ir populiacijos, ekologijanelinkusi gilintis į fiziologinius ir biocheminius mechanizmus.

Pagal tiriamuosius lygmenis ekologijaskirstoma į ekosistemų ekologiją, arba ekosistemų biologiją, bendrijų ekologiją, populiacijųekologiją ir individų ekologiją. Biosferos ekologija kaip disciplina nėra susiformavusi ir netgi toks sąvokųderinys nėra paplitęs: tradiciškai biosfera tiesiog laikoma globalia ekosistema, jos lygmens procesuspaprastai aprašo ekosistemų ekologija.

Tačiau kartais šiam ekologijos aspektui suteikiamas globaliosiosekologijos pavadinimas. Išskyrus nedideles išimtis, vadovėlis apima vien biologinius aspektus, palikdamas nuošalyje ekonominius,socialinius, higieninius ir medicininius klausimus, susietus su žmogaus veikla ir jos poveikiuaplinkai. Nors daug kasnorėtų ekologijai priskirti ir taikomuosius aspektus, žmogaus ekologija, aplinkos mokslai angl.

Bioekologija žmogų traktuoja tik kaip vieną iš daugybės ekologų dėmesio vertų rūšių; jai dėmesio paprastainetrūksta, nes palyginti gerai ištirta. Galimi ir kiti ekologijos skirstymo į disciplinas variantai. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į taikomus metodus,skiriama apr ašomoj i, e kspe rime ntinė ir t eorinė e kol o gija; pagal tiriamąsias organizmųgrupes — a u gal ų e kologija, gyvūnų e kologija, mi kr oor ga ni zmų e kologija ir pan.

Atskirai reikėtų paminėti paribio disciplinas: ekosistemų evoliuciją, ekologinę fiziologiją, ekologinęgenetiką ir ekologinę metodologiją. Šioms disciplinoms ekologijos vadovėliuose paprastai skiriama 1. Pastaraisiais metais pradeda formuotis dar viena, gana netradicinė paribio disciplina —bendroji adaptacijos teorija BAT : daug dėmesio skiriama gyvybės adaptyvumui, jos reakcijoms į aplinkossąlygų pokyčius.

Tai sintetinė disciplina, tikslais ir tematika aprėpianti ekologinę fiziologiją, ekologinęgenetiką ir kartu įsiterpianti į ekosistemų ir bendrijų ekologiją, evoliucijos teoriją. IštakosPrie ekologijos ištakų stovėjo du gerai žinomi mokslininkai: A. Humboltas Alexander von Humboldt,— ir Č. Darvinas Charles Robert Darwin, — Humboltas teisėtai laikomas vienuiš biogeografijos pradininkų, jis pagrindė mintį apie fizionomines augalų formas, susidariusias veikiantskirtingoms klimato sąlygoms, ir apie augalijos geografinį zoniškumą.

Darvino nuomone, kiekviena karta produkuojapalikuonių perteklių, visų jų gamta išmaitinti nepajėgi, nes ištekliai riboti. Kita ekologinį atspalvį turinti išvada,padaryta Darvino, buvo tokia: dėl evoliucijos kiekviena rūšis yra gana gerai prisitaikiusi prie tų efektyviausias riebalų degintojas 2021 m, kurios būdingos jos gyvenamajai vietovei, bet ne prie sąlygų, su kuriomis ji niekada nebuvo susidūrusi prisitaikymo specifiškumas, arba jo ribotumas.

Ekologijos sąvoką metais įvedė vokiečių biologas E. Haeckelis Ernst Haeckel, — Jo supratimu, ekologija — mokslas apie ryšius tarp organizmų ir jų ryšius su negyvąja apsuptimi. Prie ekologijos atsiradimo ypač daug prisidėjo vokietis K. Möbiusas —įvedęs biocenozėssąvoką. Tačiau ekologija kaip mokslo disciplina pradėjo formuotis tik XX amžiaus pradžioje. Pirmiausia atsirado augalų ekologija, po jos — ir gyvūnų ekologija.

Anglijoje šių disciplinų pradininkaisreikėtų laikyti botaniką A. Tansley ir zoologą C. Amerikoje šioms dviem disciplinoms atstovavobotanikas F. Clementsas ir zoologas V. Iš pradžių tarp botaninės ir zoologinės ekologijos atstovų būta aršių nesutarimų, ypač Amerikoje.

Jie leido skirtingų pavadinimų žurnalus, kūrė atskiras draugijas, atskirai rengė konferencijas ir kongresus. Ir, aišku, vengė sėsti prie bendro stalo. Gyvūnų ekologai neneigė ryšių tarp augalų ir gyvūnų, o to metoaugalų ekologai manė, kad gyvūnai neturi jokios įtakos augalams, taigi be zoologinių žinių galima lengvaiapsieiti. Clementsas irV. Taigi prielaidų sukurti bendrąją ekologiją būta jau tada, tačiau negalima tvirtinti,kad šių dviejų disciplinų konceptuali sintezė vyko lengvai.

Galutinės sėkmės šiame bare prireikėlaukti dar kelis dešimtmečius, iki XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigos, kol atsirado naujoji ekologija.

Tačiau ši takoskyra tarp augalų ir gyvūnų ekologijos turėjo ir gilesnes šaknis. Botanikai-ekologaibuvo linkę domėtis tik augalų bendrijomis ir mažai dėmesio skyrė populiacijų ekologijai, o gyvūnų ekologai,atvirkščiai, nuo pat savos disciplinos susiformavimo sutelkė pastangas atskiroms populiacijoms tirti.

Jie netgi buvo linkę taikyti matematinio modeliavimo metodus, nors tada augalų ekologijoje vyravo 1. Viena iš tokių teorijų buvoXX amžiaus 2-ajame dešimtmetyje F. Clementso sukurta samprata apie ekologinę bendriją kaip superorganizmą.

Ekologinė bendrija — superorganizmas ar atsitiktinė rūšių samplaika XXamžiaus pirmoji pusė? Clementsas tvirtino, kad augalų bendrijos turi daug bendro su daugialąsčiu organizmu: jos yra beveiktokios pat vientisos, jos gimsta, bręsta ir miršta panašiai kaip ir atskiras organizmas. Bendrijos jokiu būdunėra atsitiktinumo suburtų rūšių samplaika, rūšis sieja ryšiai — beveik tokie pat stiprūs,kaip ir ryšiai tarp organizmo organų. Bendrijų kaita, sukelta įvairių kataklizmų,visada pereina tas pačias stadijas ir baigiasi brandžia, arba klimaksine, bendrija, irjai būdingą rūšinę sudėtį, be abejo, galima numatyti iš anksto.

Šis procesas yra nemažiau dėsningas nei individualus vystymasis ontogenezė. Šias pažiūras netruko perimti ir kai kurie zoologai. Wheeleris rašė, kad skruzdžių ir termitų kolonijos taip pat yra savotiškipuikiai organizuoti superorganizmai. Wheeleris žymus ir tuo, kad diegė holistinį,arba sisteminį, mąstymą, kuris tapo ypač populiarus vėliau, po Antrojo pasauliniokaro.

Jis propagavo požiūrį, kad visi tos pačios bendrijos organizmai yrasusieti į vientisą visumą, kad ekologai daro didelę klaidą šiuos saitus ignoruodami. Šios ir panašios idėjos buvo detaliai išrutuliotos ir išvystytos Čikagos ir ŠiaurėsVakarų universitetuose susibūrusių zoologų: W.

Allee 1. Emersono, K. Schmidto ir O. Pagaljuos, organizminė F. Clementso ir W. Allee Warder Clyde Allee,—vienasiš pirmųjų pagrindęsmintį, kad gyvūnųpasaulyje kooperacijayra ne mažiau paplitusiuž konkurenciją iš Vikipedijos.

Nors ekologinės bendrijos kaip superorganizmo suvokimas vyravo ekologijoje iki pat XX amžiaus7-ojo dešimtmečio, jį priėmė anaiptol ne visi. Dar 3-ajame dešimtmetyje amerikietis H. Gleasonas irrusas L. Ramenskis tvirtino, jog augalų bendrijos nėra jokie superorganizmai, kad vienos bendrijos rūšismažai kas sieja tarpusavyje, nebent tik panašus atsparumas klimato veiksniams. Bendrijos — atsitiktinumosuburtos rūšių samplaikos, todėl ekologinė bendrijų kaita nepasikartoja, ji produkuoja unikalius rūšių rinkiniusir galutinio rezultato prognozuoti jokiu būdu negalima.

Gleasono ir L. Ramenskio idėjos, kartais vadinamos individualistine samprata, nesulaukė didesniodėmesio iki pat 6-ojo dešimtmečio, ir tik tada jos tapo populiacijų ekologijos bei bendrijų ekologijosnuosavybe, jų teoriniu branduoliu.

Dar vėliau iš šios sampratos išsirutuliojo vadinamojinepusiausviroji ekologija. Ši priešprieša tarp superorganizmo ir individualistinės paradigmų štai jau beveik šimtmetį nesiruošianueiti į užmarštį.

Iki šios dienos ekologai nesutaria, kurie iš jų — F. Clementsas ar H. Gleasonas suL. Ramenskiu — buvo teisūs. Tačiau ar tai nėra brovimasis pro atvirus vartus? Richardsonas metais taip nusakė susiklosčiusiąpadėtį.

Žemėje, kaip žinia, egzistuoja gana daug įvairių bendrijų ir ekosistemų. Vienoms iš jųlabiau būdingi dėsningumai, aptikti F. Clementso, kitoms — H. Pirmasis visą gyvenimą turėjoreikalą su prerijomis, kurios yra gana stabilios laiko atžvilgiu, o antrasis tyrė užliejamąsias pievas — labainestabilias bendrijas, kurių dinamikai atsitiktinumas turi didelę įtaką. Taigi teisūs jie abu, kiekvienassavaip. O gal dar teisingiau — nė vienas iš jų.

Šio vadovėlio autorius pridėtų, kad numesti svorio hcmc mokslininkų elgiasi panašiai: duomenis, gautus dirbantsu tam tikrais organizmais ar bendrijomis, jie linkę pritaikyti daug platesniam objektų ratui.

Tokiaisatvejais jie taiko dalinės indukcijos metodą, kuris pats savaime nėra ydingas, reikia tik turėti omenyje sujuo susietus pavojus. Autorius nesiima spręsti, kurie — patys sampratų autoriai ar jų pasekėjai — čia padarė 1.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą būta ir kitų sampratų ta pačia tema. Pavyzdžiui, anglas A. Tansleyne tik įvedė į ekologiją ekosistemos terminąbet ir pasiūlė kompromisinį sprendimą: bendrija negalibūti laikoma superorganizmu, tačiau ji nėra ir atsitiktinių rūšių samplaika. Ekologinės bendrijos kaipdiskrečios struktūros apskritai vargu ar egzistuoja gamtoje. Visai kas kita ekosistema, kaip organizmų irjuos supančios negyvosios aplinkos vienetas: tarp negyvosios apsupties ir organizmų vyksta nuolatinėenergijos bei medžiagų apytaka, kuri ir daro iš sąveikaujančių dalių beveik vientisą sistemą.

Tansleytaip pat nepritarė ir vienintelio klimakso idėjai. Jis gyveno Anglijoje, kurioje, kaip ir visoje Vakarų Europoje,klimaksinių bendrijų seniai niekas nematė ir kurioje žmogaus įtaka jautėsi visur, tad jam sunku buvosusitaikyti su mintimi, jog kažkur gali būti visai kitaip.

Tansley nebuvo pirmasis, prabilęs apie medžiagų ir energijos mainus. Dar metaisE. Transeau nustatė energijos kiekį, kurį sukaupia kukurūzų laukas per vieną augimo sezoną. Jis apskaičiavone tik Saulės energijos kiekį, kuris pasiekia augalų lapus, bet ir asimiliacijos bei produkcijos efektyvumą,grynąją produkciją ir kvėpuojant sunaudotą energiją. Kiek vėliau, metais, Ch. Juday apskaičiavo vieno ežero Viskonsino valstijoje metinę pirminęprodukciją ir asimiliuotos energijos kiekį.

Tačiau mokslo istorikai labiausiai vertina ekologo R. Lindemano 1. Jis kartu su žmona kurį laiką tyrinėjo SederBogo ežerą Minesotos valstijoje ir parengė šios ekosistemos matematinį modelį. Jame atsirado vietos ne tik pirminei produkcijai, gamintojams, bet ir gyvėdžiamsbei skaidytojams.

Žodžiu, R. Lindemanas pirmasis, būdamas vos 27 metų amžiaus,ne tik surinko duomenis apie ežero medžiagų ciklą ir energijos srautą, betir pateikė juos modeliu.

Šis modelis pademonstravo, kad energijos srautas yravienakryptis, energijai keliaujant nuo gamintojų link augalėdžių, plėšrūnų irskaidytojų, ji prarandama šilumos pavidalu. Šiam srautui tinka įprasti termodinamikosdėsniai.

Lindemanas apskaičiavo ir energijos perdavimo iš vienomitybos lygmens į kitą efektyvumus. Jis taip pat pademonstravo, kad medžiagos,skirtingai nuo energijos, juda ratais, nuo gamintojų link gyvėdžių ir skaidytojų, onuo jų — vėl link gamintojų. Ir nors duomenų trūko, o modelis išėjo grubokas, šisdarbas turėjo tapti ir tapo vienu iš reikšmingiausių XX amžiaus biologijoje.

Jisparodė, kad visus organizmus, gyvenančius vienoje vietovėje, į vieną sistemąjungia medžiagų ciklas ir jį lydintis energijos srautas. Deja, pačiam R. Lindemanui neteko laimės išvysti savo straipsnio išspausdinto. Reikėtų pridurti, kad1.

Ir tik įsikišusG. Hutchinsonui, tuometiniam R. Lindemano šefui, garsiam limnologui ir biogeochemikui 1. Naujoji ekologija XX amžiaus antroji pusė Tačiau kurį laiką ekologai nebuvo linkę gilintis į R. Lindemano darbą. Galima netgi įtarti, kad jis buvogreitai pamirštas. Padėtis iš esmės pasikeitė tik metais, iš spaudos išėjus brolių E. Nuo šio laiko ekologijos pagrindiniu objektu tampa ekosistema, josmedžiagų ciklas ir jį lydintis energijos srautas. Skaitytojams buvo primintas ne tik R.

Lindemanas, betir A. Tansley, E. Transeau, Ch. Be to, broliai Odumai šioje knygoje suformulavo kai kuriuosteiginius apie tai, ką bendra turi visos ekosistemos, jų energijos srautai ir medžiagų ciklai.

Pirmą kartąekologijoje prieglobstį rado ne tik irwin naturals trigubos arbatos riebalų deginimo apžvalgos ir gyvūnai, bet ir mikroorganizmai, kaip pagrindiniai medžiagųciklų veikėjai. Clementsas ir V. Shelfordas metais sujungė augalų ekologiją su gyvūnų ekologija, o apie metus broliai Odumai, dar pridėję mikroorganizmų ekologiją, sukūrė bendrąją ekologiją irsampratą apie energijos srautus bei medžiagų ciklus.

Dar viena aplinkybė, padėjusi empiriškai pagrįsti ekosistemos koncepciją, buvo metais prasidėjusiir daugiau nei 10 metų irwin naturals trigubos arbatos riebalų deginimo apžvalgos Tarptautinė biologijos programa TBP — beprecedentis pagal apimtįprojektas, į kurį buvo įtraukta tūkstančiai mokslininkų iš 54 šalių, taip pat ir iš Tarybų Sąjungos.

Taikydamistandartizuotas metodikas, jie matavo įvairius biologinius ir ekologinius rodiklius, kurie galėjo būtisvarbūs apibūdinant ežero, miško, savanos ar pelkės pirminę produkciją, biomasę, negyvos organinėsmedžiagos ir skaidytojų vaidmenį medžiagų cikluose ir kt. Naujajai ekosistemos koncepcijai susiformuoti padėjo ne tik R. Lindemano bioenergetinis, arbatermodinaminis, požiūris, bet ir kibernetika bei sistemų teorija, atsiradusios apie metais. Sistemologaisavo pagrindiniu uždaviniu laikė visų organizuotų ir neorganizuotų sistemų bendrų bruožų aptikimą irformalizavimą.

Ypatingo jų dėmesio sulaukė žmonių visuomenė ir ekosistemos. Broliai Odumai ir jų pasekėjaine tik perėmė sistemologų patyrimą, bet ir bandė jį pritaikyti gamtinių ekosistemų tyrimams. Būtentsistemologai padėjo pagrįsti pasaulėžiūrą, pagal kurią gamta nėra padalyta į daugybę nesusietųtarpusavyje objektų. Visuotinis sąryšis ir individų bei rūšių tarpusavio priklausomybės faktas buvo iškeltiį tokias metodologines aukštumas, kad tapo tarsi akiniais, per kuriuos buvo pradėta žiūrėti į gamtos reiškinius.

Ir nors negalima teigti, kad ekosistema buvo prilyginta superorganizmui, vis dėlto brolių Odumųapibrėžtas gamtos paveikslas buvo artimesnis tam, kurį propagavo F. Clementsas nei H. Gleasonas irL. Tačiau kurį laiką ekosistemos samprata nebuvo įgavusi vientisos formos.

Galima teigti, kad ji galutinaisusiformavo tik apie metus. Štai jos pagrindiniai kūrėjai: broliai Odumai,G. Hutchinsonas, R. Margalefas ir B. Mokslininkas, ieškantis apibendrinimų ir kuriantis teorijas, negali nesidžiaugti, jei aptinka visų tirtųobjektų bendrų bruožų.

Ekologija: nuo biosferos iki individo - Ekologijos ir aplinkotyros centras

Vadovėlio autoriaus manymu, E. Odumas 1. Taigi jie galėjo vienas kitam pasakyti o gal ir pasakė : štai, žiūrėkite, mes turime vieną teoriją,tinkančią visoms ekosistemoms, mums nereikia kurti atskirų ekosistemų sampratų, tai būtų virtę tikrukošmaru mums visiems.

Daugelis mokslininkų iš tikrųjų galėtų pavydėti šiems tyrėjams juos aplankiusioatradimo džiaugsmo. Ekosistemos sampratos teiginiai daugmaž tinka visoms be išimties vietinėms ekosistemoms. Kitaip tariant, šios sampratos kūrėjų nuomone, jie atspindi visų ekosistemų bendrus bruožus.

Odumas Eugene Pleasants Odum, — kairėje ir G. Pasipylė šio vadovėlio vertimų į kitaskalbas, atidaroma ekologijos katedrųuniversitetuose, įkurta ekologijos institutų. Be abejo,prie naujosios disciplinos populiarumo prisidėjo ir taaplinkybė, kad tuo laiku per pasaulį nuvilnijo masiniaiaplinkosaugos judėjimai.

Kaip dabar daugelis pripažįsta, ekosistemoskoncepcijos pagrindiniai trūkumai — tai sąvokų irsampratų neapibrėžtumas bei aprašomieji metodai,kuriais dažnai būdavo paremtos tos sampratos. Ir visdėlto negalima tvirtinti, kad šios koncepcijos kūrėjainetaikė eksperimentinio metodo.

Dar metaisR. Beyersas atliko pirmuosius bandymus su mikrokosmais laboratorinėmis ekosistemomis. Vėliau,jau 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose mikrokosmų1. Likensas Gene Elden Likens kairėje irF. Reikėtųpaminėti taip pat klasikiniais tapusius G. Bormanno 1. Jie buvo pradėti dar metais, ir šie du mokslininkai, niekienoneverčiami, atsisakė pasinaudoti beveik tuo pačiu metu prasidėjusios TBP pinigais.

Motyvas buvosvarus: mes norime atlikti eksperimentus, aprašomieji darbai mūsų nedomina. Miško dalis buvo iškirsta, ožoliniai augalai išnaikinti herbicidais. Buvo matuojami hidrologiniai ir meteorologiniai parametrai, medžiagųpatekimas į ekosistemą ir jų nuostoliai. Šiuo darbu siekta patikslinti kai kuriuos ekosistemos koncepcijosteiginius, ir tai tyrėjams puikiai pavyko. Netgi dar irwin naturals trigubos arbatos riebalų deginimo apžvalgos — jų tyrimai davė ir nemažaitaikomojo pobūdžio informacijos.

Vos tik ekosistemos koncepcija įgavo sparnus ir pasklido po pasaulį, į ataką metėsi ir jos oponentai. Apie metus jie ėmė formuoti naują kryptį, taip pat priskiriamą naujajai ekologijai. Tai teorinė populiacijų, evoliucinė ekologija. Skirtingai nuo E. Odumo ir jo bendradarbių propaguojamo požiūrioį ekosistemas, šios krypties atstovai žinomiausias iš jų R.

Todėl tyrimųstrategija turi būti tokia: iš pradžių reikėtų ištirti dalis populiacijaspaskui nebus jokių problemų iššių fragmentų atkurti bendrą vaizdą, t. Šių tyrėjų požiūriaiį ekologijos ir evoliucijos ryšį taip pat buvo priešingi. Odumas ir jo šalininkai laikė, kad ekosistemomsyra būdinga gana stabili laiko atžvilgiu organizacija, ir būtent ji diktuoja atskiroms rūšims, kuriomiskryptimis jos gali evoliucionuoti. Jų oponentai laikėsi nuomonės, kad evoliucionuodamos rūšyspačios pasirenka kryptį, ir būtent jų evoliucija lemia ekosistemos organizaciją, o ne atvirkščiai.

Teorinės ekologijos specialistai savo disciplinos pradininkais laiko A. Lotką ir V. Volterrą, kuriedar XX amžiaus 3—4 dešimtmečiuose sukūrė matematinius tarprūšinės konkurencijos ir grobio—plėšrūno modelius. Siektinu etalonu eksperimentinių tyrimų srityje jie laiko G. Gauze bandymus su pirmuonimisir T.

Parko darbus su miltvabaliais Tribolium. MacArthuro šalininkai yra linkę urmu ir numesti svorio ekosistemos sampratos autorius polinkiu į painią ir negriežtąterminiją, pomėgiu kelti menkai pagrįstas, nors ir drąsias, apibendrinamojo pobūdžio hipotezes.

Vadovėlio autoriaus manymu, šie kaltinimai yra bent iš dalies pagrįsti. Išvados, kurias gavo broliai Odumai,buvo pakoreguotos laikui bėgant jų pačių ar oponentų, tačiau dauguma jų išliko ir yra intensyviaieksploatuojamos iki šiol. Abejoti gal ir abejojama — skepticizmą mokslininkai laiko savo pagrindiniubruožu, bet paneigiant nesigirdi net ir iš užkietėjusių oponentų lūpų.

Pastariesiems greičiau netikoE. Odumo ir panašių į jį filosofija, jų taikoma metodologija, pasaulėvaizdis, t3 riebalų deginimas ne konkrečios idėjos. Tarkim, E. Odumas gamtoje matė harmoniją, visuotinį sąryšį ir dėsningumus, o jo oponentai yra linkęmanyti, kad visa tai tėra iliuzija, kad gamtoje viešpatauja atsitiktinumai, joje daug laikinumo ir chaosoelementų, todėl ją sunku pažinti.

Skirtumai tarp holistinės ir analitinės pakraipų ekologijoje Lekevičius, Požiūrio objektas Holistai brolių Odumų šalininkai Analitikai R. McArthuro šalininkai Gyvoji gamta apskritaiEkosistemosBendrijų kaitaEkologinių tyrimų strategijaVienos bendros ekologijosteorijos sukūrimo galimybėEkosistemų evoliucijaJoje vyrauja tarpusavio priklausomybė, tvarka,organizmų tarpusavio pusiausvyra ir pusiausvyrasu negyvąja apsuptimiTai realiai egzistuojančios struktūros, jomsbūdinga sąlyginai invariantinė organizacijaTai daugmaž kryptingas procesas, kurio pagrindinesstadijas galima numatytiPradėti reikėtų nuo ekosistemos kaip visumosfunkcionavimo.

Paskui — detalizavimas, populiaciniaityrimaiTokia teorija ir reikalinga, ir galimaTai realus procesas. Ekosistemų evoliucijavyksta dėl sąlyginai invariantinių apribojimų,kuriais visuma kreipia rūšių evoliucijąJoje vyrauja konkurencija ir neapibrėžtumas,pusiausvyra tarp organizmų ir jųaplinkos būna retaiTai efemerinės struktūros be stabiliosorganizacijosJą lemia daugybė atsitiktinio pobūdžioveiksnių, tad prognozės neįmanomosPradėti reikėtų nuo populiacijų.

Paskui —apibendrinimas, visumos vaizdasTokia teorija negalima ir vargu ar reikalingaTokios evoliucijos nėra. Tai šalutinis rūšiųevoliucijos rezultatasRūšių evoliucija Ekologija paaiškina rūšių evoliuciją Rūšių evoliucija paaiškina ekologijąYra gana pagrįstų nuomonių, kad ekosistemos sampratai meškos paslaugą padarė XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje išplitusi netgi tarp ekologų kraštutinė šios sampratos versija: biosferoje visuotinissąryšis ir organizmų tarpusavio priklausomybė yra pasiekusi tokią stadiją, irwin naturals trigubos arbatos riebalų deginimo apžvalgos Žemė jau virtusi tikrų tikriausiusuperorganizmu; jam būdinga tobula homeostazė bei organizacija, yra ideali pusiausvyra tarp jo iraplinkos, nors pastarąją ir pažeidžia žmogus.

Tuo laiku daug kam galėjo visai pagrįstai susidaryti įspūdis, jog F. Clementso šmėkla, kad ir įgavusikitą pavidalą, bando įsikurti prestižiniuose, ką tik pastatytuose naujosios ekologijos rūmuose. BroliųOdumų oponentai, suprantama, netruko šiais, nors ir nedideliais, nukrypimais nuo ekosistemos koncepcijospasinaudoti burdami savo šalininkus. Šiuo metu jų yra tikrai daug: maždaug tiek, kiek prieš 30—40metų turėjo broliai Odumai.

Pastarųjų metų tendencijosBrolių Odumų ir jų kolegų sukurta naujosios ekologijos versija, kad ir gana negailestingai kritikuota jųoponentų, iki šios dienos neturi jokio analogiško pakaitalo, kuriuo būtų patenkinta dauguma. Todėl daugelisekologų ją vienaip ar kitaip naudoja savo kasdienėje veikloje.

Apskritai vargu ar reikia garbinti vienąiš šių dviejų naujosios ekologijos krypčių ir paniekinamai atsiliepti apie kitą. Jos greičiau papildoviena kitą, nei konkuruoja. Ekosistemų specialistai dažnai pervertinaaprašomuosius metodus įskaitant ir matematinį ekosistemų modeliavimąo su populiacijomislaboratorijoje eksperimentuojantys ekologai nėra įsitikinę, kad jų gauti duomenys gali būti pritaikyti irgamtinėmis sąlygomis.

Žodžiu, abi kryptys turi trūkumų, nors kiekviena iš jų gali teisėtai pasigirti, jogesama ir puikių pasiekimų. Abi šios naujosios ekologijos kryptys plačiai taiko matematinį modeliavimą, taigi bent jau šis bruožasjas vienija. Ypač populiarus matematinis ekosistemų modeliavimas buvo XX amžiaus 8—9 dešimtmečiuose,kai sisteminė ekologija vis dar buvo ant bangos. Vėliau atėjo nusivylimas, ir ne tiek matematika arsistemų teorija, kiek jų panaudojimo ekologijoje galimybėmis.

Buvo suvokta, kad mitybos tinklai ir medžiagųciklai yra pernelyg sudėtingos struktūros, ir ne tiek todėl, kad jų neįmanoma sumodeliuoti, o greičiautodėl, kad sunku surinkti reikiamus duomenis apie tiriamąją ekosistemą, norint korektiškaimodeliuoti.

Ar esate tikri, kad jūs neturite B vitaminų trūkumo? Norite sužinoti, kas joje yra? - Arbata

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad populiacijų ekologijos specialistams tokio pobūdžio sunkumainebūdingi arba kad jie lengvai įveikiami, nes jų tyrimo objektai gerokai paprastesni. Tačiau patirtis 1. Žodžiu, niekas iš ekologų turbūt neabejoja matematizavimo teikiama potencialianauda, tačiau reali įvykių eiga rodo, jog šis procesas, toks natūralus ir apsieinantis be desperacijos, tarkim,biochemijoje, fizikoje ar chemijoje, ekologijoje vyksta nelauktai sunkiai. Skaitant pastarųjų metų publikacijas, susidaro įtaigus įspūdis, jog analitinė paradigma, nors vyraujair šiandien, susiduria su nemažomis problemomis, kurios turėtų kvestionuoti jos metodus ir pagrindiniuspasiekimus.

Pagrindinis motyvas, kurį visi šie kritikai sutartinai pabrėžia, — tai, jų nuomone, neleistinailėtas ekologijos progresas, ypač jos teorinės dalies. O lėtas jis todėl, kad ekologija niekaip nesuranda tinkamųsavo tyrimų objektui metodų.

Štai kokiais žodžiais J. Nors kai kuriose specifinėse srityse esama progreso, mes nematome žymesniųmūsų supratimo apie esminius ekologinius procesus poslinkių. Nusivylimas, kurį sukėlė ekologijos pažangosstoka, daugelį ekologų privertė suabejoti tais metodais, kuriuos jie taiko savo tyrimuose. Tačiau vargu ar man pavyktų atrasti bent kelis tiek pat reikšmingus pasiekimus per pastaruosiusdu dešimtmečius.

Štai ką, pavyzdžiui, rašė metais kitas žymus ekologas G. Turbūtjie teisūs, kad ekologijos metodologija kol kas nėra nusistovėjusi, kad dar tebeieškoma veiksmingesniųpožiūrių ir metodų, o toks pasimetimas tarp metodų negali neturėti įtakos ir tyrimų rezultatams.

Bene labiausiai šiuolaikinės padėties ekologijoje kritikams užkliūva tai, kad analitinė paradigma,nors ir daug prisidėjo prie mūsų supratimo apie vidurūšinius ir tarprūšinius santykius, deja, netapo vienijančiavisus ekologus platforma. Greičiau atvirkščiai — šiandienos ekologai yra pasidaliję mažų mažiausiaiį kelias stovyklas, kurių kiekviena turi savą supratimą apie tai, kokie turi būti ekologijos tikslai bei josmetodai, kurie jos pasiekimai gali būti laikomi vertingais, o kuriuos reikėtų išmesti į istorijos archyvą.

Toks pliuralizmas po daugiau nei šimtmetį trukusios raidos turbūt visai pagrįstai laikomas ne ekologijosstiprybės, o greičiau jos silpnumo, nesubrendimo požymiu. Šiuo metu ekologija neturi savo visiems daugmaž vienodai priimtino veido. Egzistuoja, gretafunkcionuodamos, bent kelios mokyklos ar srovės, iš jų ekstremaliai viena nuo kitos nutolusios yradvi: 1 dar iš brolių Odumų paveldėtas holistinis požiūris į ekologijos tikslus ir priemones, 2 šiek tiekvėliau atsiradęs analitinis požiūris, pagrindinį dėmesį skiriantis pupuliacijoms.

Nors esama nemažaiskepticizmo abiejų požiūrių atžvilgiu, prognozuoti, kuris iš jų ateityje pasirodys vaisingesnis, kol kassunku. Ekosistemos ir ekologinės bendrijos — nepaprastai sudėtingos struktūros, ir, visai galimas daiktas,mokslas irwin naturals trigubos arbatos riebalų deginimo apžvalgos tinkamų priemonių tokiems objektams tirti.

Tačiau vargu ar būtume teisūs a priori atmetękaltinimą, kad mes gal buvome nepakankamai atkaklūs, išradingi ir vieningi kovoje su nežinios rūku, slepiančiugamtos paslaptis.

Kitaip tariant, gal tas tyrimo objekto sudėtingumas, apie kurį tiek daug šnekamanorint pasiteisinti prieš kitas disciplinas, yra tariamas ir jis išnyktų, jei mes atrastume tinkamą tokiems objektamstirti metodologiją plačiau žr.

Ekologijos padėtis mokslinės pažangos atžvilgiu. Dabartinę ekologiją, deja, galima laikyti tik pretenduojančiu į griežtumąmokslu: nuomonių įvairovė bet kuriuo principinės reikšmės klausimu kol kas yra vis dar pernelyg didelė. Apibendrinant galima teigti, kad šiuolaikinė ekologija kol kas negali būti laikoma griežtu ir vientisumokslu 1.

Matematiniai modeliai o jų gausu netgi ekologijos vadovėliuosenors ir sukuriagriežtumo ir moksliškumo įspūdį, deja, dažniausiai nutolę nuo realaus gyvenimo, todėl jų euristinė vertėmenka. Be to, jie paprastai atspindi tik vienų ar kitų stovyklų ar pakraipų poziciją tuo ar kitu klausimu irnėra sulaukę visuotino pripažinimo.

Šis bruožas — privačių nuomonių įvairovė — yra neleistina prabangafizikoje ar chemijoje, su ja įpratę taikstytis tik filosofai ar istorikai. Ekologai taip pat siekia jos išvengti,nors tai jiems sunkiai sekasi. Nuomonių šiuo metu yra pernelyg daug, ir tenka apgailestauti, kad bėgantlaikui daugelyje ekologijos sričių jų ne mažėja, o daugėja.

Jungtinė Karalystė

Pagrindiniai ekologijos raidos etapai parodyti 1. Pagrindiniai įvykiai ekologijos istorijoje. Pastaba: čia neatsispindi rusiškosios ekologijos raida ir jos ypatumai žr. Tansley Anglija ,F. Clementsas JAV C. Eltonas Anglija ,V. Shelfordas JAV Augalų ekologija ecology ir gyvūnų ekologija oecology.

Botanikai nepripažinojokių ryšių tarp augalų ir gyvūnųAugalų bendrijų tyrimai, superorganizmo idėjaGyvūnų populiacijų dinamika, savireguliacija, matematinis modeliavimas F. Shelfordas Kn. Margalefas, B. Pattenas~ R. MacArthuras zool. Harperis bot. Matematika gali viską, jos žodis galutinis.

Hipotezių svarbos iškėlimasD. Tilmanas JAV Mechanistinis požiūris: eksperimentai — pirma svarbiausia — mechanizmai ,paskui — matematika 1. Vinogradskio — darbuose. Savo kalboje, pasakytoje metais Imperatoriškojo eksperimentinėsmedicinos instituto nariams, jis pagrindė mintį, kad ilgalaikis gyvybės egzistavimas neįmanomasbe mikroorganizmų, atliekančių negyvos organinės medžiagos skaidymą. Nesant jų, organinės atliekoskauptųsi ir organinę medžiagą gaminantiems augalams greitu laiku pritrūktų anglies, azoto, kitųmedžiagų, ir jie žūtų, paskui žūtų ir visa, kas gyva.

Gamtoje turi egzistuoti pusiausvyra tarp sintezės irjai priešingo proceso — skaidymo. Be medžiagų ciklo gyvybė egzistuoti negali. Vinogradskis pamini ir analogiškas L. Pasteuro — mintis, išdėstytas dar anksčiau.

Jungtinė Karalystė - Unijapedija

Sunku pasakyti, kokią įtaką rusiškajai paradigmai susiformuoti būtų turėjusiosS. Vinogradskio idėjos, jei jis nebūtų emigravęs į Prancūziją, kur jis dirbo nuo metų iki patmirties Pasteuro institute skyriaus vedėju. Kad ir kaip būtų, tos įtakos greičiausiai būta. Tačiaune mažesnės reikšmės tolesnei įvykių eigai turėjo kito rusų mokslininko — biogeochemikoV.

Vernadskio — veikla. Vakariečiams jis žinomas kaip sampratos apie biosferą kūrėjas. Jis pirmasis mokslo istorijoje pagrindė mintį, kad gyvybė yra nepaprastai galinga geologinė jėga, išpagrindų pakeitusi atmosferą, hidrosferą ir litosferą. Jis toliau tęsė tą liniją, kurios laikėsi irS. Vinogradskis: gyvybė negali egzistuoti kitokiu kaip tik biocenozės ekologinės bendrijos pavidalu,biocenozių atsirado kartu su gyvybe. Vernadskis, atrodo, buvo neblogai susipažinęs su didžiųjųholistų — G.

Vernadskio mirties metais, Tarybų Sąjungoje jisvirto vos ne kultine figūra. Tapo įprasta minėti ir cituoti jį, kur reikia ir kur gal nereikėtų. Mintis, jogilgą laiką gyvybė gali egzistuoti tik medžiagų ciklo pavidalu, buvo detaliai aptarinėjama ir poV. Vernadskio mirties, ir šiai minčiai iš esmės buvo pritarta. Šios nuostatos, panašu, rusų ekologailaikosi ir šiandien.

Be to, dar du vitaminai yra būtini sveikatai: Inozitolis vitaminas B8 Toliau pateiktoje lentelėje apibendrinamas kiekvieno pirmiau minėto vitamino vaidmuo. Šios medžiagos aktyviai dalyvauja sudėtinguose organiniuose procesuose.

Logiška šiame kontekste daugeliui jų atrodo ir mintis, kad medžiagų ciklai turėjoatsirasti Žemėje vos ne kartu su pačia gyvybe. Taigi ekologijos vystymasis Rusijoje ir Tarybų Sąjungoje pasižymėjo kiek kitomis tendencijomisnei Vakaruose. Vakarų šalyse ekologijos teorinį branduolį formavo beveik išimtinai vien buvęzoologai ir botanikai, o čia, Rytuose, ne mažesnę įtaką savo šalies ekologijos tradicijoms turėjo mikrobiologaiir geochemikai. Reikėtų turėti omenyje ir tai, kad ilgą laiką Tarybų Sąjunga buvo viena išlyderių ekologinės mikrobiologijos ir geochemijos srityse.

Vos atsiradusi, ekosistemos koncepcija radoplatų atgarsį šioje šalyje: buvo verčiama iš anglų kalbos E. Odumo ir kitų autorių ekologijos vadovėlių,įkurta ekologinės pakraipos katedrų. Daugeliui rusų ekologų atrodė, jog vakariečiainepelnytai ignoruoja rusų nuopelnus šioje srityje, jog būtent rusų mokslininkai turi neginčijamą prioritetąmoksle apie ekosistemas.

Be abejo, čia būta nemažai tiesos. Tačiau prieš maždaug tris dešimtmečius, kai Vakarų šalyse ekosistemos koncepcija tapo antraplaneveikėja ekologijos mokslo scenoje, priekaištai dėl prioritetų aptilo. Atsirado kur kas svarbesnėintriga.

Mat Rusijoje ekosistemos ir toliau yra laikomos pagrindiniu ekologijos objektu, ir šiandien čiastebėtinai gajus holistinis požiūris į gamtą, paveldėtas iš S. Vinogradskio ir V. Tad visaisuprantama, kodėl akademikas beje, taip pat mikrobiologas pagal bazinį išsilavinimą G. Zavarzinas išskyrė rusiškąją paradigmą ekologijoje ir evoliucinėje biologijoje kaippriešpriešą dabar vyraujančiai Vakaruose analitinei, arba, kaip jis vadina, redukcionistinei, paradigmai. Jo žodžiais tariant, redukcionizmas nėra produktyvus, jis nepagrįstai akcentuoja konkurenciją beiaugalų ir gyvūnų svarbą gyvosios gamtos funkcionavimui, o sisteminė biologija mato ne tik konkurenciją,bet ir bendradarbiavimą, ypač globaliu mastu, ji taip pat pabrėžia mikroorganizmų vaidmenį,o šis yra gyvybiškai svarbus visai biosferai daugiau apie rusiškosios ekologijos ypatumus žr.

Natūrali tokių organizmų būsena yra ne fiziologinis optimumas,ne komfortas, o greičiau nuolatinis šios būsenos siekimas, suboptimalioji būsena. Nespėjamaprisitaikyti prie vieno pokyčio, kai įvyksta naujas, ir taip — iki gyvenimo pabaigos. Gyvajame pasaulyje nesunku rasti daugybę panašių pavyzdžių, ir jie gerai žinomi specialistams. Taigi gyvieji organizmai gali prie aplinkos prisitaikyti ne tik evoliucionuodami, bet ir dėl nepaveldimųfenotipo pokyčių.

Kadangi jie nėra paveldimi, tai jie grįžtami — aplinkai eilinį kartą pasikeitus, pasikeičiair fenotipas. Faktai liudija, kad organizmai geba reaguoti netgi ir į nedidelius ir įprastus aplinkos sąlygųpokyčius. Prisiderinimas prie konkrečioje vietoje ar konkrečiu laiku egzistuojančių aplinkos sąlygų labaipraverčia kovojant dėl būvio.

Tuo ir paaiškinamas individualių adaptacijos mechanizmų egzistavimas. Organizmai prie aplinkos gali prisitaikyti ne tik dėl evoliucijos, bet ir dėl gebėjimo keisti savofenotipą nekeičiant genotipo. Fenotipinius atsakus tiria kelios biologinės disciplinos: ekologinė biochemija, ekologinė fiziologijair etologija, arba elgsenos biologija. Šią mokslo sritį galima laikyti tarpdisciplinine. Taigi individai gali keisti savo fenotipą neperžengdami paveldėtos reakcijos normos, ir jie šia savybenaudojasi, kad pagerintų prisitaikymą reakcijos norma — kokio nors fenotipinio požymio galimoskaitos diapazonas.

Jei reakcijos normų nebūtų, organizmai žūtų pirmąkart žymiau pakitus aplinkai. Dažnai vietoj individualių adaptacijos mechanizmų sąvokos vartojami kiti sinonimiški ar ne visai terminai: fenotipinis plastiškumas, fiziologinė ir biocheminė adaptacija. Po fenotipinio plastiškumo sąvokaslepiasi supratimas, kad individo genotipas per gyvenimą nesikeičia, bet jis gali produkuoti daugskirtingų fenotipų, priklausomai nuo aplinkos sąlygų kiekvienu konkrečiu momentu. Mat fenotipą lemiane vien genotipas, tai greičiau genotipo sąveikos su išorine aplinka rezultatas.

Vaizdžiai tariant, iš visogalimo turimo genotipo pagrindu fenotipų rinkinio individas bando pasirinkti tą, kuris tuo momentu yratinkamiausias. Kaip aiškėja iš reakcijos normos sampratos, to paties genotipo pagrindu gali būti generuotadaugybė fenotipų — adaptyviųjų atsakų į aplinkos pokyčius. Genotipuose dėl gamtinės atrankos yra sukaupta informacija apie tikėtinus aplinkos pokyčiusgyvenamojoje vietovėje.

Į kiekvieną pokytį — atsakas. Atsako nėra — blogėja prisitaikymas. Adaptacijos, arba prisitaikymo, sąvoka — viena iš dažniausiai vartojamų biologijoje ir kartu vienaiš fundamentaliausių. Tokia ji tapo nuo Darvino laikų. Šiuo terminu biologai nusako ne tik patį procesą,bet ir jo galutinį rezultatą, naują struktūrą ar funkciją.

Pavyzdžiui, teisinga sakyti, kad kiškio žieminis kailisyra prisitaikymas prie žiemos šalčių. Bet lygiai taip pat teisinga tvirtinti, jog ir vasarinio kailio virsmasį žieminį artinantis šalčiams yra prisitaikymas. Kai kalbama apie žemės ūkio kenkėjų prisitaikymą priepesticidų, tai turimas galvoje arba prisitaikymo prie šių chemikalų procesas, arba jo galutinis rezultatas,tai yra atsparumas pesticidams, arba ir tas, ir kitkas vienu metu. Taigi šis terminas vartojamas ir statiniam,ir dinaminiam aspektui apibūdinti.

Aplinkos poveikis organizmams dažnamevadovėlyje vaizduojamas panašiomis į varpą kreivėmis 2. Šiose kreivėse svarbiausi yra 3taškai: 1 — žemutinis kritinis taškas žemutinis pesimumas ;2 — viršutinis kritinis taškas viršutinispesimumas ir 3 — optimumo taškas, t. Tiksliau pasakius, optimumotaškas — tai jo projekcija į horizontaliąją ašį. Optimumotaške prisitaikymas biologinis aktyvumas yra maksimalus.

Iš to, kas pabrėžta anksčiau, darosiaišku, kad kiekvienai biologinei rūšiai būdingisavi optimumų ir pesimumų taškai daugiamatėjeaplinkos sąlygų erdvėje. Aplinkos veiksnio gradiento — biologinio aktyvumokreivės, priklausančios trims hipotetinėms biologinėms rūšims,kurių reakcija į aplinkos temperatūrą skiriasi Lekevičius, Mat gali susidaryti įspūdis, kad kiekvienos rūšies arindivido kreivė yra nejudanti, griežtai fiksuota aplinkosveiksnių gradiento atžvilgiu.

Toli gražu taip nėra —kreivės slankioja, ir tam visai nebūtina evoliucija: pakankafenotipinio plastiškumo, o jis, panašu, būdingasvisiems organizmams.

Schema, iliustruojanti supratimą apie adaptacijąkaip optimumų priderinimo prie aplinkos sąlygųprocesą Lekevičius, Loreau, Kreivių slankiojimas gali būti pavaizduotas taip 2. Atkreipkite dėmesį į du irwin naturals trigubos arbatos riebalų deginimo apžvalgos dalykus. Kaip rodo grafikas, nereikėtų suplakti į krūvą tiesioginiopoveikio ir organizmo reakcijos. Tik pastarąjį procesą galima vadinti adaptacija.

Kai ultravioletiniai spinduliaiprasiskverbia į mūsų audinius ir pažeidžia gyvąsias ląsteles, šis pasikeitimas — ne adaptacija, o tiesioginisaplinkos poveikis. Tačiau kai odoje padaugėja melanino ir ji įdega kartu blokuodama ultravioletopatekimą į gilesnius audinius — tai jau reakcija, kurią tik ir galima vadinti adaptacija. Antra svarbi išvada:biologinio aktyvumo atstatymas, dalinis ar visiškas, yra neišvengiamai susietas su kreivės poslinkiu, šiuoatveju — į kairę.

Suprantama, jog aplinkai pasikeitus priešinga linkme, kreivė prisitaikymo atveju pasislinktųį dešinę. Kartu su visa kreive paprastai slankioja abu pesimumo taškai ir optimumo taškas.

Taigi įprisitaikymą galima žiūrėti kaip į optimumų priderinimo prie aplinkos procesą. Individo prisitaikymo prie aplinkos procesą galima traktuoti kaip jo pastangas priderinti savobūseną optimumą prie kintančios aplinkos. Dar viena svarbi sąvoka — preadaptacija, arba išankstinis prisitaikymas. Griežtai formuluojant,kiškio žieminis kailis nėra reakcija į žiemos šalčius paprasčiausiai todėl, kad jis pradeda formuotis darprieš prasidedant šalčiams.

Tokios preadaptacijos paaiškinimas nesudėtingas. Kažkada, prieš milijonusmetų, kai kiškiai tik pasirodė evoliucijos arenoje, šiltesnis kailis buvo reakcija į neįprastai žemą temperatūrą,tačiau per ilgą kartų seką bėgant daugeliui tūkstantmečių ši reakcija užsifiksavo genotipe ir įgavo automatiškumą.

Ji tapo endogeninė, tai yra nepavaldi išoriniam stimului sezoniniams temperatūrospokyčiams. Antra vertus, šiam stimului būdingas gana griežtas kasmetinis periodiškumas, tad nuolatinisstimuliavimas nebuvo ir būtinas. Augalų audiniai šalčiams užėjus išvengia suledėjimo, nes sumažina vandens ir padidina cukraus beiriebalinių medžiagų kiekį. Šį procesą botanikai vadina augalų užsigrūdinimu. Tai irgi preadaptacija, nesšie persitvarkymai prasideda dar gerokai prieš ateinant šalčiams.

Organizmai yra neblogai preadaptuoti ne tik prie sezoninio periodiškumo, bet ir paros, arba cirkadinių,reiškinių — šviesos ir tamsos kaitaliojimosi fotoperiodizmo ir su juo susietų aplinkos temperatūrospokyčių. Su šiais elgsenosritmais susiję patikimi fiziologiniai fermentų aktyvumo, hormonų sintezės ir jų išskyrimo, kūno temperatūros žinduolių ir genų aktyvumo svyravimai. Kaikurie pirmieji įrodymai, jog endogeniniai cirkadiniai laikrodžiai tikrai egzistuoja, buvo gauti dirbant suaugalais ir grybais.

Pastarųjų metų darbai su fotosintetinančiomis bakterijomis parodė, kad daugelis genųįsijungia ir išsijungia kas 24 val. Preadaptacija yra prisitaikymas, įvykstantis anksčiau nei aplinkos pokytis, prie kurio prisitaikoma. Dažniausiai tokia situacija susiklosto esant periodiškiems, taigi lengvai prognozuojamiems,aplinkos pokyčiams. Taigišiuo atveju populiaciją gelbsti atsitiktinumas.

Vieni organizmai yra labai plastiški ir sugeba greitai prisitaikyti prie įvairiausių sąlygų, o kiti yrakonservatyvūs, neplastiški. Dar kiti užima tarpinę padėtį tarp šių dviejų kraštutinumų. Tokiais atvejais sakoma,kad organizmai skiriasi plastiškumu, arba adaptyvumu angl. Galimaskirti du plastiškumo komponentus: prisitaikymo greitį ir plastiškumo ribas, kuo šie du rodikliai didesni,tuo plastiškesnis organizmas Lekevičius, Plastiškumo ribos — tai diapazonas išorinių sąlygų,kurioms esant prisitaikymas yra įmanomas.

Kartais jos dar vadinamos ekologiniu valentingumu. Reikėtųskirti plastiškumo ribų sąvokos prasmę nuo supratimo apie reakcijos normą. Reakcijos norma — tarsi plastiškumoribų veidrodinis atspindys fenotipe. Individo plastiškumą nusako du rodikliai: kaip greitai jis geba reaguoti į aplinkos pokytį adaptacijosgreitis ir kokį atsako repertuarą jis turi plastiškumo ribos.

Biocheminio ir fiziologinio atsakopaskirtis — prisitaikyti prie greitų, bet neišeinančių už įprastų ribų aplinkos pokyčių. Pagal plastiškumą organizmai skirstomi į euribiontus ir stenobiontus, tai yra į tokius, kurie lengvaipakelia smarkiai kintančias sąlygas, ir tokius, kurie gali gyventi tik tam tikroje, mažai kintančioje aplinkoje. Atskirais atvejais kalbama apie euriterminius ir stenoterminius organizmus, eurifagus, stenofagusir pan. Yra įvairių būdų įvertinti adaptyvumą.

Vienas iš jų — termogradientinis metodas. Tam naudojamastermogradientinis įrenginys, kurio pagrindinė dalis yra pailgas indas su vandeniu. Paskui į termogradientinį įrenginį įleidžiama eksperimentiniųgyvūnų, pavyzdžiui, žuvų ar vėžiagyvių. Metodo esmė yra ta, kad organizmai gali visiškailaisvai pasirinkti jiems palankiausią, arba optimalią, temperatūrą iš pasiūlytųjų. Ši temperatūra vadinamatinkamiausia temperatūra.

Vyraujanuomonė, kad jie pasirenka tą temperatūrą,kuri tuo momentu geriausiai atitinka jųfiziologinę būseną. Tad tyrėjas, fiksuodamasorganizmų padėtį termogradientiniameįrenginyje, kartu nustato optimumotaškų slankiojimą vykstant adaptacijosprocesui. Suprantama, jog šių taškų slinkimogreitis gali būti traktuotinas kaipadaptacijos greitis 2. Įleisti į termogradientinį įrenginį, organizmai paprastai susirenkavienoje šio įrenginio vietoje, o paskui lėtai juda tinkamiausiostemperatūros link.

Šis slinkimas, manoma, rodo optimumo taškų slankiojimą rodyklės, jungiančios kreivių viršūnes ir atspindi fiziologinėsadaptacijos procesus, vykstančius organizmuose Lekevičius, Vieno iš tokių bandymų duomenyspateikti 2.

Tinkamiausią temperatūrą 29 °C kanalinio šamo jaunikliaipasirenka per kaip numesti pilvo riebalus vasarą nei 10 val. Kanalinio šamo Ictalurus nebulosus jauniklių elgsena termogradientiniame įrenginyje. Prieš įleidžiant organizmų įšį įrenginį, jie kurį laiką buvo adaptuojami prie skirtingų temperatūrų pagal Crawshaw, PriešistorėPasirenkamos temperatūros, °C preadaptacinė temperatūra, °C pradžioje po 10 val.

Vienos iš jų yra laikinos,o kitos 29 °C yra galutinės. Pastarosiosnepriklauso nuo priešistorės:kad ir iš kokių sąlygų būtų paimtigyvūnėliai, anksčiau ar vėliau jie susirenkadrauge, pasirinkdami būtentšią temperatūros zoną. Matyt, tai yratinkamiausia temperatūra iš visų.

Panašūs dėsningumai būdingi daugumaikitų gyvūnų, kurių elgsenabuvo tirta termogradientiniameįrenginyje. Aišku, atskirų rūšių galutinėtinkamiausia temperatūra iradaptacijos greitis skiriasi. Paprastai tai aiškinama tuo, jogprisitaikymas reikalauja laiko Lekevičius, Ozolinčius, Samas, Apskritai galima kalbėti apiepagalbinius optimumus, kurių skaičius nėra ribotas, ir vieną pagrindinį optimumą, kartais vadinamąoptimumų optimumu, t.

Plastiškumo ribas galima išmatuoti ir kitaip: aplinkos sąlygas vienaip ar kitaip reikia keisti taip lėtai,kad organizmai spėtų prie irwin naturals trigubos arbatos riebalų deginimo apžvalgos pokyčių prisitaikyti. Aišku, anksčiau ar vėliau ateitų momentas, kai visosgalimybės prisitaikyti būtų išsemtos.

Žuvimo faktas tokiu atveju liudytų apie žemutinį ar viršutinįkritinius taškus, arba pesimumus, o atstumas tarp jų rodytų plastiškumo ribas. Reikalavimas pamažu keistiaplinkos sąlygas lengvai paaiškinamas: norint prisitaikyti paprastai reikia laiko, prisitaikymas negaliįvykti tuojau pat 2.

Tuo atveju, kai aplinka keičiama staigiai, pavyzdžiui, organizmai staigiai perkeliamiiš įprastos jiems temperatūros į neįprastai žemą ar aukštą, atstumai tarp pesimumų paprastai gerokaisumažėja, nes organizmams nesuteikiama galimybės atitinkamai reaguoti realizuoti savo reakcijosnormą. Tokiu atveju vietoj plastiškumo ribų gauname tai, ką eksperimentatoriai vadina tolerancijos, arbapakantumo, ribomis. Suprantama, kad individui būdinga tik viena plastiškumo kreivė, ji aplinkos gradientoašimi neslankioja, o tolerancijos kreivių skaičius yra begalinis, šios kreivės padėtį aplinkosgradiento atžvilgiu lemia priešistorė, t.

Individui būdinga tik viena plastiškumo kreivė, ji gali judėti, tik keičiantis genotipui. Panaudojanttą patį individą, galima gauti begalinį skaičių tolerancijos kreivių kaip ir fenotipų. Su fenotipinio plastiškumo idėja susijusi dar viena, homeostazės, samprata. Ją kūrė du tyrėjai: XIXamžiuje dirbęs prancūzų fiziologas C. B11 - kairysis karnitinas, dalyvauja širdies, inkstų, smegenų darbe. Skatina energijos apykaitą, stiprina raumenis ir padidina organizmo atsparumą įvairioms apkrovoms.

B12 - cianokobalaminas, stiprina kūno apsauginį gebėjimą, sintezuoja hemoglobiną ir aminorūgštis. Tik specialistas gali nustatyti konkrečios medžiagos trūkumą. Įvertinęs bendrąją būklę ir gaudamas tyrimo rezultatus, gydytojas paskirs paciento tabletes arba B vitamino injekcijas.

Efektyvių kompleksų su B grupės vitaminais peržiūra Nenorėdamas prisiminti tablečių B vitaminų kompleksų pavadinimus, žmonės dažnai perka alaus mieles. Šio produkto nauda yra neįkainojama - ji reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, pašalina spuogus, mažina cholesterolio kiekį, stiprina plaukų ir nagų struktūrą. Maisto priedai, kuriuose yra alaus mielių, yra daug. Jei lankėtės specialistu ir tiksliai žinote, kokio tipo vitamino B trūksta, galite įsigyti brangų indą. Taip pat manau, kad alaus mielės prisideda prie svorio padidėjimo, nes padidina apetitą.

Kiti populiarūs vitamino kompleksai, pagrįsti B vitaminais, yra: 1. Vaistas turi 7 rūšių medžiagas, kurios didina efektyvumą, stiprina nervų sistemą, skatina kraujodaros funkciją ir pašalina kenksmingas medžiagas apsinuodijimo narkotikais, nikotinu ir alkoholiu atveju.

B-kompleksas - B grupės vitaminų kompleksas, išleistas ant unikalaus Amerikos technologijos. Medžiagų derinys su vaistažolių ingredientais leidžia jums žinoti savo žinias tarp šių vaistų. Pagrindinė indikacija vartojant Bi-kompleksą yra probleminis metabolizmas. Be B grupės medžiagų, produkto sudėtyje yra ir vandens krakmolo, liucernos, geltonos šaknies, acerolių uogų, rudųjų dumblių, ryžių ir kviečių sėlenų ir tt, naudingų maistinių medžiagų.

Ekologija: nuo biosferos iki individo - Ekologijos ir aplinkotyros centras

B grupės B-komplekso vitaminų komplekso vidutinė kaina yra rublių. Tokiai kainai vartotojas gauna nekenksmingą antidepresantą ir antioksidantą, kuris stabilizuoja kraujo spaudimą ir atkuria kepenų ląsteles.

Vaistas yra skiriamas pooperaciniu laikotarpiu, siekiant pagreitinti audinių gijimą. Doppelgerts Aktyvus su magniu ir B grupės vitaminais. Vokietijos maisto papildas yra papildomas medžiagų, reikalingų organizmui didelio krūvio, įtempių, prastos mitybos, šaltinis.

Sportininkai nori vartoti šį vaistą, nes leidžia greitai atsigauti nuo treniruočių.

Senyvo amžiaus žmonėms tai užkerta kelią aritmijai ir pooperacinėms komplikacijoms. B - Amerikos vitaminų kompleksas, papildytas vaistažolių ingredientais. Ryžių sėlenos, petražolės ir krakmolai sustiprina B vitaminų poveikį, jie yra natūralūs vitaminų ir mineralų šaltiniai. Šio komplekso priėmimo indikacijos yra regėjimo, nervų ir virškinimo sistemų ligos.

Kosmetologai ją nustato, kad pagerintų svoris mesti iki gimimo, nagų, odos būklę. Komponentai padeda pagerinti virškinimą ir reguliuoja medžiagų apykaitą. Gamybos technologija leidžia jums išlaikyti biologinį vaisto komponentų aktyvumą. Jo padidėjusi dozė visiškai pašalina maistinių medžiagų trūkumą netgi susilpnintoje kūno dalyje.

Neurobionas skiriamas kaip sudėtinio trigemininio nervo gydymo komponentas, turintis stuburo neuralgiją, neuritą, lengvas depresijas. Blagomax - B grupės vitaminų kompleksas, kuris, vertindamas atsiliepimus, padeda atsikratyti svorio. Tarp jo komponentų yra inozitas B8 - vitaminas, kuris reguliuoja lipidų apykaitą ir pašalina cholesterolį nuo kraujo.

Vaistas stiprina arterines sienas ir apsaugo nuo trombozės. Ji turi detoksikacijos savybių. Blagomax galima vartoti ilgą laiką, tačiau jis kainuoja tik rublių. Vitaminų tablečių šalutinis poveikis gali būti alerginės reakcijos ir pykinimas. Atidžiai perskaitykite instrukcijas, nes kiekvienas su perdozavusiu vaistu sukelia nepageidaujamus reiškinius. Taip pat atkreipkite dėmesį į keletą kontraindikacijų. B vitamino skystoji forma B grupės vitaminų kompleksai gydytojo ampulėse paprastai skiriami esant raumenų ir kaulų sistemos sutrikimams bei nervų sistemos sutrikimams.

Vaistai turi didelį veiksmingumą pacientams, sergantiems pareze, neuralgija, raumenų mėšlungiais, stuburo nervų šaknų suspaustu. Įspūdingas šio narkotikų grupės pavyzdys yra Milgamma. Brangus vokiečių produktas apima nervų sistemos sutrikimų, įskaitant malksnas, gydymą. Vaikai nenurodo. Milgammos analogai yra keletas biudžeto lėšų: Vitagamma yra rusiškai pagamintas produktas, kurio sudėtį sudaro B1, B12, B6 vitaminai.

Dėl neskausmingų injekcijų vaistininkai apima lidokainą. Trigamma, rusiškas piridoksino, tiamino, cianokobalamino ir lidokaino preparatas, taip pat suteikia didelį gydomąjį poveikį ir vietinę anesteziją. Vaikams, nėščioms ir žindančioms moterims, pacientams, sergantiems širdies nepakankamumu, Trigamma nenustatyta.

Combilipene yra trigubas vitaminų B1, B12, B6 junginys, papildytas lidokainu. Padaryti Rusijoje. Beviplex yra Serbijos injekcinis produktas. Injekcinis tirpalas paruošiamas atskiedus liofilizuotą miltelius specialiu skysčiu. Slaugos, nėščiųjų ir vaikų kompleksas draudžiamas.

READ Vadovėlio rengimą parėmė— m.

Perdozavus vitamino B1, sutrikdomi kepenys ir inkstai, skatinama alergija. Viršytas piridoksinas yra pavojingas kraujotakos sutrikimui.