Deginti riebalus ir linksmintis jessica smith

Consult a dictionary if necessary. Tai būdas toli gyvenančioms gentims sutvirtinti giminystės bei bičiulystės saitus ir užtikrinti, jog esant reikalui visi kanjono gyventojai bus pakankamai geros formos padaryti tai, ką reikia. Mokslininkai padarė išvadą, kad Sungirio mamutų medžiotojai gyveno hierarchinėje visuomenėje, o tas mirusysis veikiausiai buvo bandos arba net visos genties, kurią sudarė 62 Sa p i e n s kelios bandos, vadas.

Chuanas ir Martimanas abejojo. Jie niekad anksčiau nebuvo išvykę iš savo kaimelio, ir rodėsi, kad jiems reikės daug laiko praleisti tarp Barzdotų Velnių.

Fišeris iš karto atrėmė jų abejones; jis turėjo pinigų ir buvo pasirengęs derėtis. Čogitos kalnuose buvo sausa žiema ir dar blogesnis pavasaris, taigi jis žinojo, kad maisto atsargos kaimelyje katastrofiškai senka.

Penkiasdešimt maišų kukurūzų kaimeliui nebuvo daug Bet nors jau buvo garantuota. Gal, jeigu deginti riebalus ir linksmintis jessica smith turėtų draugijos, tikrai pavyktų. Slapčiomis Žvejys mėgino įgyvendinti nedidelę socialinės inžinerijos schemą: rinkdamas bėgikus iš tokios daugybės skirtingų kaimelių jis tikėjosi priversti tarahumarus varžytis tarpusavyje.

Jeigu Fišeris būtų daugiau žinojęs apie tarahumarų kultūrą, būtų supratęs, jog lenktynės kaimelius ne supriešina, o suvienija. Tai būdas toli gyvenančioms gentims sutvirtinti giminystės bei bičiulystės saitus ir užtikrinti, jog esant reikalui visi kanjono gyventojai bus pakankamai geros formos padaryti tai, ką reikia.

Aišku, šiek tiek konkurencijos būna, bet tik tiek, kiek ir šeimos regbio rungtynėse Padėkos dienos rytą. Tarahumarai vertino bėgimą kaip draugystės šventę, o Fišeris čia matė mūšio lauką. Vyrai prieš moteris, kaimelis prieš kaimelį, lenktynių organizatorius prieš lenktynių komandos vadovą — praleidęs kelias minutes Ledvilyje Fišeris jau rengė mūšį trijuose frontuose.

Tada iš tiesų ėmėsi veikti. Už tai, kad baltieji šimtmečiais išnaudojo tarahumarus ir kitas vietines gentis, — aiškino Fišeris. Man visiškai nerūpi bėgikų bendruomenė, — nukirto Fišeris. Noriu, kad tarahumarai atspardytų jiems baltus užpakalius.

Kur jis čia apskritai atvyko: į lenktynes ar į rasių karą? Niekas negalėjo pasišnekučiuoti su tarahumarais, netgi paplekšnoti jiems per pečius ir palinkėti sėkmės neįsikišant Žvejui. Net Ana Treison pajuto priešiškumo sieną. Jie ką tik išleido į rinką bėgimo bekele batelius, ir Ledvilio lenktynėms buvo suorganizuota rinkodaros kampanija. Ar gerai? Viskas puiku, pažadėjo Fišeris. Kokios priešingybės. Iš tiesų maloniems žmonėms vadovavo blogiausias amerikietiškos kultūros atstovas.

Tarp visų apsikabinimų ir rankų paspaudimų, žmonių, pasiryžusių kartu mirti, bičiulystės, kurią spinduliavo kiti bėgikai skaičiuodami paskutines sekundes iki starto, tarahumarai atrodė labai vieniši.

Geraširdiška Manuelio Lunos šypsenėlė išnyko, ir veidas tapo kietas, lyg išdrožtas iš ąžuolo. Martimanas Servantesas susigūžė savo pelerinoje žvarbų vakarą Uoliniuose kalnuose. Ana Treison atsistojo į priekį prieš visus varžovus ir pasileidusi bėgti, akimis skrosdama tamsą, nuo jų gerokai atsiplėšė. Vigilio tyrinėjimai buvo stulbinamai vertingi.

Kolorade, Alamosos valstijos Adamso koledže, savo alma mater, Vigilis perėmė beveik išnykusią kroso programą ir pavertė ją visiškai pribloškiama.

Per trisdešimt trejus metus Adamso valstijos krosų bėgikai pelnė dvidešimt šešis nacionalinius apdovanojimus, be to, pademonstravo įspūdingiausius gebėjimus nacionalinio čempionato lenktynėse. Vigilis taip pat padėjo Patui Porteriui Pat Porter laimėti aštuonis kroso apdovanojimus dvigubai daugiau, nei yra laimėjęs olimpinio maratono aukso medalininkas Frenkas Šorteris Frank Shorterir keturis kartus daugiau nei sidabro medalininkas Mebas Keflezigis Meb Keflezighi ir buvo išrinktas Koledžų metų treneriu rekordinį skaičių kartų — net keturiolika.

Štai kodėl tą akimirką senasis Džo Vigilis buvo vienintelis treneris Amerikoje, drebantis šalčio sukaustytame miške ketvirtą ryto ir norintis pamatyti bendruomenės koledžo gamtos mokslų mokytoją bei septynis vyrus su palaidinėmis. Matote, niekaip dėl ilgiausiųjų nuotolių bėgimo nesuėjo galai, o kadangi Vigilis negalėjo tiksliai suskaičiuoti, jis žinojo, kad kažko nepastebi.

Imkime kad ir tokią lygtį: kaip gali būti, kad Ledvilyje distanciją baigia beveik visos moterys, o vyrų tik mažiau negu pusė?

Kasmet daugiau nei devyniasdešimt procentų bėgikių grįžta namo su apdovanojimais, o penkiasdešimt procentų vyrų kurpia pasiteisinimus. Netgi Kenas Klaberis neįstengė paaiškinti tokio didelio distanciją baigusių moterų procento, bet galėjo puikiai tą išnaudoti. Pamėginkime dar žodinį uždavinį: atimkime tarahumarus iš praėjusių metų lenktynių ir ką gausime? Atsakymas: moterį, kertančią finišo liniją. Triukšme dėl tarahumarų tik keletas žmonių, be Vigilio, atkreipė dėmesį į stulbinamą faktą, kad Kristina Gibons Christine Gibbons užėmė trečią vietą.

Riko Fišerio avangardas sutraukė būrį gerbėjų Arizonoje, o moterį nuo pirmosios vietos šiose lenktynėse teskyrė trisdešimt viena sekundė. Argi tai įmanoma? Nė viena moteris nebuvo patekusi į pasaulio mylios bėgimo penkiasdešimtuką moterų pasaulio rekordą mylios bėgime prieš šimtą metų pasiekė vyrai, o dabar vis dažniau pasiekia vidurinės mokyklos mokiniai. Moteris galėtų patekti į geriausių maratono rezultatų dvidešimtuką metais Paulos Radklif Paula Radcliffe pasaulio rekordas vos dešimčia minučių atsiliko nuo Polo Tergos Paul Tergat pasiekto vyrų rekordo Bet ultramaratonuose moterys tempia namo apdovanojimus.

Vigilis stebėjosi, kodėl atotrūkis tarp vyrų ir moterų čempionų sumažėja ilgesnėje distancijoje — argi neturėtų būti priešingai? Rodėsi, kad ultramaratonai yra lyg alternatyvus pasaulis, kuriame negalioja mūsų planetos Žemės taisyklės: moterys stipresnės už vyrus, senoliai — už jauniklius, o akmens amžiaus vyrukai su sandalais stipresni už visus kitus. O įveiktų mylių skaičius! Jų kojoms tenkantis siaubingas krūvis viršijo visas įmanomas ribas.

Šimto mylių atstumas per savaitę turėjo būti tiesus kelias į persitempimą, o keistuoliai ultramaratonų mėgėjai nubėgdavo šimtą mylių per vieną dieną. Kai kurie iš jų nubėgdavo daugiau negu deginti riebalus ir linksmintis jessica smith tiek kas savaitę ir vis dėlto nepersitempdavo. Vigilis svarstė, gal ultramaratonuose galioja natūralioji atranka — gal jie kaip tik pritraukia geležinių kūnų bėgikus?

Ar šitie bėgikai rado būdą įveikti milžinišką atstumą? Taigi Džo Vigilis prisivertė išlipti iš lovos, pasiėmė termosą kavos ir išvažiavo į naktį pasižiūrėti, kaip nepalaužiamo kūno genijai rodo savo meną. Jis įtarė, kad geriausi ultramaratono bėgikai pasaulyje tuojau iš naujo atras paslaptis, kurių tarahumarai niekad nebuvo pamiršę. Sumanyta teorija atvedė Vigilį prie labai svarbaus sprendimo, kuris turėjo valgyti ir numesti svorio jo ir, kaip pats tikėjosi, milijonų kitų žmonių gyvenimus.

Jam tiesiog reikėjo pamatyti gyvus tarahumarus, kad galėtų patikrinti vieną dalyką. Tai nebuvo jų greitis; Vigilis tikriausiai žinojo apie tarahumarų kojas daugiau negu jie patys. Vyras ypač nekantravo sužinoti, kas dedasi jų galvose. Vigilis staiga nustojo kvėpavęs. Kažkas praskriejo pro jį iš medžių tankumyno. Rodėsi, jog tai vaiduokliai Dar prieš nuaidint šūviui, skelbiančiam lenktynių pradžią, tarahumarų komanda visus nustebino. Užuot atsitraukę į užnugarį, kaip darydavo pastaruosius dvejus metus, jie visu būriu užšoko ant šaligatvio Šeštojoje gatvėje ir apibėgę minią užėmė priekines pozicijas.

Jie sparčiai tolo. Praėjusiais metais Viktorianas pademonstravo gudrų santūrumą ir palengva įveikė varžovus nuo paskutinio iki pirmutinio bėgiko, palaipsniui didindamas greitį, kai liko nebe daug iki finišo linijos.

Štai kaip reikia bėgti šimtą mylių. Manuelis Luna praleido metus nagrinėdamas svetimšalių lenktyniavimo stilių ir puikiai pasidarbavo instruktuodamas savo naujuosius komandos draugus.

Papasakojo jiems, kad kelias puikiai matyti gatvės žibintų šviesoje, o bėgant per mišką jis virsta siauru tamsiu taku. Jeigu nebūsi toli priekyje, atsitrenksi į kitus bėgikus, nes jie stabteli įsijungti žibintuvėlių, o tada palengva slenka į priekį vorele.

Luna jiems patarė, kad geriau išbėgti anksti ir išvengti kamščio, o vėliau mažinti greitį. Nepaisydamas pavojingo tempo, Džonis Sandovalis iš netoliese esančio Kolorado Džipsumo miestelio beveik prilipo prie Martimano Servanteso ir Chuano Hereros.

Jis kelis kartus slapčiomis buvo atvykęs į Ledvilį vasarą ir nubėgo visas trasos atkarpas po kelis kartus, kol pagaliau įsiminė kiekvieną posūkį, kiekvieną keistenybę ir upelio brastą. Sandovalis svarstė, kad laimėti užteks devyniolikos valandų, ir buvo pasiruošęs nubėgti šį maratoną. Buvo tikimasi, kad Ana Treison bus deginti riebalus ir linksmintis jessica smith, tačiau pirmoji mylia, įveikta per aštuonias minutes, atrodė tiesiog beprotybė.

Taigi ji pasitenkino tolumoje matydama švysčiojančius tarahumarų žibintuvėlius, kai jie pasiekė mišką prie Mėlynojo ežero, ir tikėjo, kad netruks juos įveiks.

Priekyje kelias buvo tamsus, pilnas akmenų bei šaknų ir tai pažadino ypatingą Anos stiprybę: ji labai mėgo naktinius pasibėgiojimus. Netgi koledžo metais vidurnaktis buvo jos mėgstamiausias laikas pasičiupti žibintuvėlį, pažadinti draugę ir kartu apibėgti miegantį miestelį, pasauliui susitraukus į mažą šviesos ruoželį priekyje.

Jeigu kas ir galėjo užrištomis akimis bėgti apgaulinga trasa, tai buvo Ana. Ties pirmuoju pagalbos punktu Sandovalis ir tarahumarai priekyje jau buvo atsiplėšę nuo jos per gerą pusę mylios. Sandovalis pasižymėjo savo laiką, sužinojo rezultatą — maždaug nubėgus 13,5 mylios — ir grįžo į trasą, o tarahumarai pasuko į mašinų stovėjimo aikštelę ir nubėgo prie Riko Fišerio furgono.

Rikas ir Kitė pagal planą jau laikė rankose jų sandalus — huaraches. Baigta su gaminio reklama. Tarahumarai priklaupę vyniojo odinius dirželius apie kulkšnis ir aukštyn ant blauzdų; jie tikrino įtempimą taip pat atidžiai, kaip jūs tikrintumėte derinamos gitaros stygą.

Menas pritaikyti sau ant kojos gumos gabalą su vieninteliu odos dirželiu, kad jis nepasislinktų ir neklapsėtų bėgant aštuoniasdešimt septynias mylias smėlėtu bei akmenuotu taku. Tada tarahumarai pakilo ir vėl ėmė minti Džoniui Sandovaliui ant kulnų.

Slinko minutės.

Ar kas sakė šiems vyrukams, kad šičia dvi savaites lijo? Sandovalis žinojo, kad jie bėga tiesiai į klampynę, esančią aplink Tvin Leikso pelkes, ir į dumbliną Vilties perėjos galą. Arkanzaso upė bus kunkuliuojantis pragaras; jie turės žingsnis po žingsnio slinkti laikydamiesi už virvės, kol pereis į kitą krantą, o paskui du tūkstančius pėdų kabarosis į Vilties perėjos viršūnę.

Tada apsisuks ir grįždami dar kartą pakartos visus veiksmus iš eilės. Prie trisdešimties mylių žymos Pusmėnulio stovyklavietėje Martimanas ir Chuanas užsimanė pusryčių.

Kitė Viljams įbruko jiems į rankas plonus pupų miltų buritus. Jie bėgo toliau patenkinti čepsėdami ir netrukus išnyko tankiame miške, juosiančiame Elberto kalną. Ana čia atbėgo po kelių minučių įniršusi ir rėkdama: — Kur Karlas? Kur jis, po velnių, pasidėjo? Jau buvo val. Velniop jį; Ana pasiliko su naktine apranga ir išnyko tolumoje sekdama nematomų tarahumarų pėdsakais. Prie keturiasdešimties mylių žymos minia būriavosi greta senovinės medinės gaisrinės mažyčių trobelių pilname Tvin Leikso kaimelyje; visi žvilgčiojo į laikrodžius.

Pirmieji bėgikai tikriausiai nepasirodys dar kokias Ana ką tik pasiekė kalno viršūnę.

Pernai Viktorianui prireikė septynių valandų ir dvylikos minučių šiam atstumui įveikti, Anai nereikėjo ir šešių valandų. Davė jai bananą, o tada palydėjo į mažąją gaisrinę medicininei apžiūrai.

Prie keturiasdešimties mylių žymos visiems Ledvilio maratonininkams buvo tikrinamas pulsas ir svoris, nes per greitai mažėjantis svoris reiškė, jog prasideda pavojinga dehidratacija.

Tik gydytojui Pernai patvirtinus, jog viskas gerai, jie leisdavosi į priekyje laukiančią mėsmalę: už pelkės dunksojo Vilties perėjos viršūnė, kurią bėgikai turėjo įveikti kopdami du tūkstančius šešis šimtus pėdų aukštyn.

Ana žiaumojo bananą, kol seselė Sindė Korbin Cindy Corbin ją svėrė. Po akimirkos ant svarstyklių už Anos žengė Martimanas. Kaip jautiesi po beveik šešių valandų bėgimo nežmonišku greičiu be perstojo stačiais kalnų takais?

Per kambarį nuaidėjo nervingas juokas, tačiau Ana nesišypsojo: ji žvelgė į Martimaną taip, lyg būtų dėvėjusi juodą karatė diržą, o jis būtų buvęs krūva plytų. Kitė nuvėrė Aną išgąsčio kupinu žvilgsniu, bet ši nekreipė dėmesio ir nenuleido akių nuo Martimano. Vyras klausiamai pasisuko į Kitę, bet moteris nusprendė neišversti Anos žodžių. Per visus metus, kai pati dalyvavo ultramaratonuose ir matavo savo tėčio greitį, Kitė pirmą kartą išgirdo, kaip vienas bėgikas tyčiojasi iš kito.

Šios lenktynės turėjo būti žūtbūtinės. Kai Martimanas nulipo nuo svarstyklių, Ana prasispraudė pro jį ir nuskubėjo prie durų. Užsisegė ant juosmens savo diržinę piniginę, kurioje buvo daug šviežiai prikrautos angliavandenių želės, pirštinės ir neperšlampamas apsiaustas, jeigu užkluptų šlapdriba arba šaltas vėjas virš medžių augimo ribos, ir nuskubėjo keliu link kalno, pasipuošusio sniego kepure.

Ana taip greitai išlėkė, kad deginti riebalus ir linksmintis jessica smith Martimanas ir Chuanas dar gardžiavosi apelsinų skiltelėmis, ji pasuko už kampo ir dingo iš akių. Kas jai negerai? Bjaurus pokalbis, staigus dingimas — Ana netgi nepersirengė sausais marškiniais, nepersiavė kojinių ir nepasipildė kalorijų atsargų. Kodėl ji apskritai pirmauja? Keturiasdešimta mylia tebuvo pirmasis labai ilgos kovos raundas. Jei staiga išsiverži į priekį, esi pažeidžiamas, tave gali išmušti iš vėžių netikėtumai, ir tu tampi nusistatyto tempo įkaitu.

Netgi jaunesniųjų klasių vienos mylios lenktynių dalyviai žino, jog gudri taktika yra sekti lyderiui iš paskos, bėgti tik tokiu greičiu, kokiu privalai, o tada pasileisti greičiausiai kiek tik gali ir prašvilpti pro šalį paskutiniame rate. Klasikinis pavyzdys — Stivas Prefonteinas. Per greitai išbėgo du kartus tose pačiose lenktynėse ųjų olimpiadoje ir abu kartus buvo pralenktas. Paskutiniame etape Prefonteinas nebeturėjo jokios persvaros ir liko ketvirtas.

Šis istorinis pralaimėjimas buvo pamoka jo tautiečiams: niekad neužleisk persekiotojo pozicijų, jeigu to neprivalai. Nebent esi kvailas arba nutrūktgalvis — arba Garis Kasparovas. Vis dėlto tai buvo ne klaida; Kasparovas savo noru paaukojo pačią galingiausią figūrą mainais į dar galingesnį psichologinį pranašumą. Jis buvo kur kas pavojingesnis elgdamasis nutrūktgalviškai, kai, užspeistas į kampą, turėjo kirsti, grumtis ir improvizuoti atsitraukimą.

Anatolijus Karpovas, jo priešininkas pagal taisykles, buvo per daug konservatyvus, kad prispaustų Kasparovą žaidimo pradžioje, taigi Kasparovas prispaudė pats save valdovės gambitu ir laimėjo.

Taip elgėsi ir Ana. Užuot sekusi tarahumarų pėdomis, ji griebėsi rizikingos, įkvepiančios strategijos ir leido, kad tarahumarai sektų jos pėdomis. Pagaliau kam labiau rūpi laimėti: plėšrūnui ar aukai?

Liūtas gali pralaimėti ir grįžti į medžioklę kitą dieną, bet antilopei pakanka vos vienos klaidelės. Ana žinojo, kad norint nugalėti tarahumarus jai reikia daugiau negu valios jėgos — reikia baimės.

Kai bus toli priekyje, kiekviena traškanti šakelė padės jai priartėti prie finišo. Negali atsipalaiduoti, visas apdairumas dingsta lyg nupūstas vėjo. Dabar ji palaidojo apdairumą ir leido vaidmenį atlikti baimei. Ultramaratono pasaulis turėjo išvysti savo pirmąjį valdovės gambitą. Tada aš nutariau pradėti treniruotis ir išmokti laipioti kalnais geriau už jį. Dabar, artėdama prie Vilties perėjos viršūnės, moteris galėjo žvilgtelėti atgal ir pamatė, kaip atstumą iki jos vis mažina Martimanas su Chuanu, tokie lengvi bei judrūs, kaip ir vėjo plaikstomos jų pelerinos.

Ji buvo taip palinkusi į priekį, kad galėjo rankomis kabarotis į šlaito viršų. Kiek žemėliau to paties kalno šlaite Manuelis Luna ir kiti tarahumarų komandos nariai taip pat ją vijosi. Bėgdami pirmąsias mylias jie išsisklaidė dėl stulbinamai didelio greičio, bet dabar — kaip kitos planetos protoplazma, kuri persiformuoja ir sustiprėja kaskart, kai ją suplėšai į gabalus, — visi vėl susirinko į būrį už Manuelio Lunos nugaros.

Pagaliau ji pasiekė viršūnę. Vaizdas buvo pribloškiantis: atsisukusi Ana svorio analizė matyti visas keturiasdešimt penkias mylias vėjo sūkuriuojamos laukinės žalumos tarp savęs ir Ledvilio.

Vis dėlto bėgikė nesustojo net atsigerti vandens. Jos rankose buvo koziris, ir dabar reikėjo juo žaisti. Nors buvo apsvaigusi nuo reto oro, o kojų sausgyslės net spiegė iš nuovargio, Ana įveikė viršūnę ir ėmė žingsnis po žingsnio leistis nuo kalno.

Tai buvo firminis Treison triukas: išnaudoti vietovę, kad atgautum jėgas judėdama. Po sunkaus pirmojo žingsnio tiesiai žemyn nusileidimas kita kalno puse greitai sušvelnėja ir virsta ilgais čiūžtelėjimais vos vos žemyn, taigi Ana galėjo atsilošti, atpalaiduoti kojas ir leisti veikti žemės traukai.

Po kurio laiko ji pajuto, kaip mazgai blauzdose atsileido ir į šlaunis grįžta jėgos. Pasiekus kalno apačią, jos galva vėl buvo iškelta, o į rudas pumos akis grįžo ankstesnis spindesys. Laikas paleisti variklius. Ana pasuko iš purvino tako į gerai sutryptą kelią, jos kojos judėjo greitai ir laisvai nuo pat klubų, kai bėgikė padidino greitį likus trims mylioms iki didžiojo posūkio. Tuo metu Chuanas ir Martimanas truputį išklydo iš kelio.

Vos pasiekę medžių augimo ribą viršuje, jie apstulbo išvydę milžinišką bandą keistų ilgavilnių pabaisų, o tarp jų ir kelis žvėris. Tarahumarai ką tik pirmą kartą susidūrė su kita tyrų gentimi — Beviltiška Kompanija. Prieš dvylika metų Kenas Klaberis buvo surinkęs pakankamai savo kaimynų, kad aprūpintų darbo jėga gerą pustuzinį pagalbos punktų, bet atsisakė nors vieną paskirti į Vilties perėjos viršūnę; netgi kietuolis šachtininkas, džiūgaujantis, kad daug jo profesijos atstovų atsiduria ligoninėse, laikė tai nehumanišku dalyku.

Savanoris Vilties perėjoje turėjo užtempti į kalną pakankamai atsargų, kad galėtų pamaitinti, pagirdyti ir sutvarstyti begalinį srautą aplamdytų bėgikų, o tada stovyklauti dvi naktis lauke ant snieguotos kalno viršūnės košiamas numesti riebalus imtynėms vėjo gūsių.

Jokiu būdu; jeigu Kenas ką nors ten būtų nusiuntęs, jam būtų tekę mokėti velniškas kompensacijas savanorių šeimoms, šiems nebegrįžus namo. Laimei, grupė Ledvilio lamų augintojų gūžtelėjo pečiais ir pasakė: — Et, koks skirtumas. Skamba visai įdomiai. Jie apkrovė savo lamas pakankamu kiekiu maisto ir alkoholio, kad ištemptų visą savaitgalį, o vėliau įkalė palapinės kuoliukus 12 pėdų aukštyje.

Nuo tada Beviltiška Kompanija išaugo į maždaug aštuoniasdešimties žmonių armiją, kurią sudarė lamų augintojai ir jų draugai. Dvi dienas jie kentė atšiaurius vėjus, šalčiui svilinant pirštus teikdami pirmąją pagalbą ir dalydami karštą sriubą, išnešdami sužeistus bėgikus ant lamų nugarų ir linksmindamiesi per pertraukas kaip draugiškų sniego žmonių gentis. Juodu sustojo atsigerti netoli keistos deginti riebalus ir linksmintis jessica smith stovyklos ir suvalgyti po puodelį tikrai skanios makaronų sriubos, kurios kažkas įbruko jiems į rankaso tada pradėjo sparčiai žingsniuoti kalnu žemyn.

Anos niekur nebuvo matyti. Ana pasiekė penkiasdešimties mylių žymą val. Pagal Ledvilio taisykles, padėjėjas gali bėgti šalia lenktyniaujančio bėgiko paskutines penkiasdešimt mylių; tai reiškė, jog Ana dabar turės asmeninį pagalbos punktą šalia iki pat finišo. Geras lyderis yra milžiniška pagalba ultramaratone, ir Anai teko vienas iš geriausių: Karlas buvo ne tik pakankamai greitas, kad ją verstų pasitempti, bet ir pakankamai patyręs, kad imtųsi valdyti situaciją, jeigu Anos smegenys išsijungtų.

Po metų dirbsiantys ar­ cheologai iš nesuskaitomos daugybės mečetės griuvėsiuose rastų objek­ tų nesunkiai nupieštų pakankamai tikrovišką musulmonų tikėjimo ir praktikos vaizdinį. Tačiau mums suprasti senųjų medžiotojų-rankiotojų tikėjimus ir ritualus sekasi nekaip. Lygiai su tokia pat dilema susidurtų ateities istorikas, užsibrėžęs tikslą XXI a. Amerikos paauglių socialinį pasaulį atkurti vien iš likusių popierinių laiškų nes telefoni­ niai pokalbiai, elektroniniai laiškai, tinklaraščiai ir tekstinės žinutės būtų be pėdsakų dingę.

Taigi kliaudamiesi vien žmogaus veiklos produktais veikiausiai gau­ sime pakankamai iškreiptą pasakojimą apie medžiotojų-rankiotojų gy­ venimą. Šiokią deginti riebalus ir linksmintis jessica smith išeitį iš tokios padėties rasime pažvelgę į nūdienos Viena Adomo ir Ievos g yveni mo diena 49 rinkėjų bendruomenes. Jas galime tiesiogiai tyrinėti antropologinio stebėjimo metodu.

Tačiau, perkeliant išvadas, gautas stebint šiuolai­ kinius rankiotojus, senovės rinkėjų visuomenėms, reikia būti labai at­ sargiems. Pirma, visos šiuos laikus pasiekusios rankiotojų bendruomenės pa­ tyrė kaimyninių agrokultūrinių ir pramoninių visuomenių įtaką. Va­ dinasi, manyti, kad tai, kas tinka jiems, tiks ir rankiotojams, gyvenu­ siems prieš dešimtis tūkstančių metų, yra rizikinga.

Antra, šiuolaikinės rankiotojų visuomenės dažniausiai išliko regio­ nuose, kur žemdirbystei nepalankios klimato sąlygos ar neparankus reljefas. Tiriant visuomenes, prisitaikiusias prie ekstremalių sąlygų, ko­ kios, pavyzdžiui, yra Kalahario dykumoje, pietinėje Afrikoje, galima gauti modelį, kuris anaiptol nepadės suprasti senovinių bendruomenių, gyvenusių derlingose teritorijose, pavyzdžiui, Jangdzės upės slėny­ je. Jei konkrečiau, gyventojų tankumas Kalahario dykumoje yra daug mažesnis, nei kadaise buvo Jangdzės slėnyje, o šis veiksnys galėjo da­ ryti lemiamą įtaką žmonių grupių dydžiui, struktūrai ir jų tarpusavio santykiams.

Trečia, bene ryškiausias medžiotojų-rankiotojų visuomenių bruo­ žas - tai, kad jos smarkiai skiriasi viena nuo kitos. Skirtingos yra ne tik geografiškai nutolusios visuomenės, bet ir tos, kurios gyvena tame pačiame regione.

Tinkamas pavyzdys čia yra europiečių kolonistų ap­ tikta milžiniška aborigenų genčių įvairovė Australijoje. Prieš įsigalint britams, šiame žemyne gyveno nuo iki medžiotojų ir rankiotojų, kurie priklausė — genčių, o kiekviena jų buvo susi­ skaidžiusi į keletą bandų. Dabartinės Adelaidės apylinkėse, pietinėje Australijoje, gyveno keletas klanų, kurių nariai savo kilmę nustatydavo pagal tėvo liniją.

Į gentis šie klanai jungėsi vien teritoriniu pagrindu. O kai kurios gentys šiaurinėje Australijos dalyje svarbesne laikė motinos kilmės liniją, be to, tapatumą šioms gentims teikė jų totemas, o ne geografinis artumas.

Visiškai įmanoma, kad senovės medžiotojų-rankiotojų etninė ir kultūrinė įvairovė buvo ne mažiau įspūdinga, o žemės ūkio revoliucijos išvakarėse pasaulį apgyvenę milijonai rankiotojų buvo susiskirstę į tūkstančius atskirų genčių deginti riebalus ir linksmintis jessica smith tūkstančiais skirtingų kalbų ir kultū­ rų. Atsiradus fikcijoms, skirtingą įsivaizduotą tikrovę gebėjo sukurti net­ gi genetiškai visiškai artimos ir tokiomis pat ekologinėmis sąlygomis 50 Sa p i e n s gyvenančios gentys, o skirtinga įsivaizduota tikrovė nulėmė skirtingas normas ir vertybes.

Pavyzdžiui, labai tikėtina, kad rankiotojų banda, prieš 30 metų gyvenusi vietoje, kur dabar stūkso Oksfordo universitetas, kalbėjo kito­ kia kalba nei banda, gyvenusi dabartinio Kembridžo universiteto apy­ linkėse. Viena iš bandų galėjo būti karinga, o kita - taiki. Įmanoma, kad Kembridžo banda gyveno kaip komuna, o Oksfordo buvo pasida­ lijusi į nuklearines šeimas. Gali būti, kad Kembridžo gyventojai ilgas valandas praleisdavo drožinėdami medines savo dvasių globėjų statulė­ les, o pagrindinis oksfordiškių garbinimo ritualas buvo šokis.

Pirmieji galėjo tikėti sielų persikūnijimu, o antrieji tokius tikėjimus laikyti ne­ sąmonėmis. Viena iš šiųdviejų visuomenių seksualinius tos pačios lyties santykius galėjo laikyti priimtinais, o kitoje jie galėjo būti tabu. Nuo pat kognityvinės revoliucijos vienos prigimtinės sapiens gyvensenos neliko. Nuo to laiko egzistuoja tik kultūriniai pasirinkimai iš gluminančios galimybių paletės. Pirminė klestinti visuomenė Kokias bendro pobūdžio išvadas vis dėlto galėtume padaryti apie gy­ venimą pasaulyje iki žemės ūkio eros pradžios?

Nesuklysime teigda­ mi, kad dauguma žmonių gyveno nedidelėmis bandomis, kurias su­ darė nuo kelių dešimčių iki keleto šimtų individų, ir visi šie individai buvo žmonės. Pastarąjį faktą pažymėjau visiškai neatsitiktinai, nes jis anaiptol nėra akivaizdus. Dauguma agrokultūrinių ir pramoninių vi­ suomenių narių yra prijaukinti gyvūnai. Jie, žinoma, nėra lygūs savo šeimininkams, tačiau vis tiek yra nariai.

Šiandien visuomenė, kurią vadiname Naująja Zelandija, susideda iš 4,6 milijonų sapiens ir 30 mi­ lijonų avių. Kiekviena vi­ suomenė ir kiekvienas individas paprastai išžvalgo tik dalelę savo galimybių horizonto. Viena Adomo ir Ievos g yveni mo diena 51 6. Pirmasis augintinis? Jame matyti maždaug penkiasdešimties metų amžiaus moters griaučiai, o šalia jų kairiame apatiniame kampe - šunyčio skeletas. Šuo buvo palaidotas šalia moters galvos. Kairė velionės ranka padėta ant šuns taip, lyg parodant emocinį jųdviejų ryšį.

Žinoma, visa tai galima aiškinti kitaip. Galbūt, pavyzdžiui, šunytis buvo mirusios moters dovana anapusinio pasaulio vartų sargui. Vienintelė šios bendros taisyklės išimtis buvo šuo. Homo sapiens pirmiausia prisijaukino būtent šunį ir tai įvyko prieš žemės ūkio re­ voliuciją. Tyrinėtojai nesutaria dėl tikslios datos, tačiau turime nenu­ ginčijamų 15 metų senumo įrodymų, kad žmogų tada jau lydėjo šuo. Gali būti, kad šuo prie žmonių grupės prisijungė daug tūkstančių metų anksčiau.

Šunys padėdavo medžioklėje ir kautynėse, taip pat perspėdavo apie besiartinančius laukinius plėšrūnus ar neprašytus dvikojus svečius. Keičiantis kartoms, šiedvi rūšys evoliucionavo ir vis geriau išmoko su­ prasti viena kitą. Dėmesingiausi savo žmogiškų bendrakeleivių porei­ kiams ir jausmams šunys sulaukdavo daugiau rūpesčio ir ėdesio, todėl turėjo geresnes galimybes išlikti.

Šunys taip pat išmoko manipuliuoti žmonėmis tenkindami savo poreikius. Per 15 kartu praleistų metų žmones su šunimis susiejo gilesni supratimo ir prisirišimo saitai nei su bet kokiais kitais gyvūnais. Bandos nariai labai artimai pažinojo vienas kitą ir visą gyvenimą juos supo draugai ir giminaičiai.

Vienatvė ir atskiruma buvo retenybė. Kai­ myninės gentys tikriausiai varžėsi dėl išteklių ir net kovodavo tarpusa­ vyje, tačiau taip pat draugavo. Keisdavosi nariais, kartu medžiodavo, Sa p i e n s mainėsi retais prabangos dalykėliais, sudarinėjo politines sąjungas ir šventė religines šventes. Toks bendradarbiavimas buvo vienas svarbių Homo sapiens skiriamųjų bruožų ir suteikė mums lemtingą pranašu­ mą prieš kitas žmonių rūšis. Kartais santykiai su kaimyniniais būriais būdavo tokie glaudūs, kad drauge jie priklausydavo vienai genčiai, kalbėdavo ta pačia kalba, tikėjo bendrais mitais, puoselėjo tokius pat papročius ir vertybes.

Vis dėlto tokių išorinių santykių svarbos pervertinti nereikėtų. Net jeigu ištikus krizei kaimyninės bandos suartėdavo, net jeigu jos retkar­ čiais susieidavo kartu medžioti ar švęsti, didžiąją laiko dalį praleisdavo visiškai izoliuotai ir nepriklausomai. Prekiaujama būdavo bemaž vien prabangos daiktais, tokiais kaip geldelės, gintaras ir pigmentai. Nėra jokių įrodymų, kad žmonės mainėsi ar prekiavo svarbiausiais maisto produktais, tarkime, vaisiais ir mėsa, ar kad vieno būrio išlikimas pri­ klausė nuo kito būrio tiekiamų gėrybių.

Socialiniai politiniai santykiai dažniausiai taip pat būdavo tik atsitiktiniai. Gentis neturėjo pastovios politinės sistemos, o jeigu ir buvo kokios reguliarių susirinkimų vietos, apie nuolatinius miestus ar institucijas nėra ko nė kalbėti.

Vidutinis as­ muo daugybę mėnesių praleisdavo nesyk nepamatęs ir neišgirdęs jokio žmogaus, kuris nepriklausytų jo bandai, o per visą gyvenimą apskritai sutikdavo vos kelis šimtus žmonių. Sapiens populiacija buvo nedideliu tankiu pasklidusi po plačius žemės plotus.

Iki žemės ūkio revoliucijos žmonių visoje planetoje gyveno mažiau nei šiandienos Kaire. Dauguma sapiens bandų nuolatos klajojo iš vietos į vietą ieškoda­ mos maisto. Jų kilnojimuisi įtaką darė sezonų kaita, kasmetinė gyvūnų migracija ir augalų augimo ciklai. Paprastai jie skersai išilgai maišyda­ vo tą pačią namų teritoriją, kurios plotas galėjo būti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų kvadratinių kilometrų.

Paakstinti stichinių nelaimių, žiaurių konfliktų ar įkvėpti chariz­ matiško lyderio būriai retkarčiais palikdavo gimtąjį kraštą ir leisdavosi tyrinėti naujų žemių.

Šitaip klaidžiodami žmonės ir pasklido po visą pasaulį. Įsivaizduokime tokį teorinį modelį: jeigu vienas rankiotojų būrys kas keturiasdešimt metų būtų skilęs pusiau, o atskilusi grupė būtų persikėlusi į naujas žemes už šimto kilometrų į rytus, teritori­ jas nuo Rytų Afrikos iki Kinijos žmonės būtų apgyvenę maždaug per 10 metų. Kai kuriais išskirtiniais atvejais, kuomet maisto ištekliai būdavo itin gausūs, žmonių grupės įsikurdavo sezonines ar net ilgalaikes stovykla­ vietes.

Tobulėjant maisto džiovinimo, rūkymo ir užšaldymo būdams, Viena Adomo ir Ievos g yveni mo diena 53 žmonės galėjo ilgesniam laikui apsistoti vienoje vietoje. Pirmos pasto­ vios dr panele lieknėja istorijoje įsikūrė šalia jūrų ir upių, kuriose knibždėjo žuvų, kitų valgomų gyvių ir vandens paukščių - tai įvyko dar gerokai prieš žemės ūkio revoliucijos pradžią. Žvejų kaimeliai Indonezijos salo­ se galėjo atsirasti jau prieš 45 metų.

Tikriausiai būtent iš jų Homo sapiens leidosi įgyvendinti pirmojo transokeaninio sumanymo ir užka­ riavo Australiją. Daugumoje arealų sapiens būriai maitindavosi lanksčiai, prisitaikyda­ mi prie aplinkybių.

Smaguriavo termitais, rinko uogas, kasinėjo ša­ kniastiebius, tykojo triušių, medžiojo bizonus ir mamutus. Juos taip pat domino ži­ nios. Norint išlikti, buvo būtinas detalus mentalinis gyvenamosios te­ ritorijos žemėlapis. Kad-kasdienės maisto paieškos būtų sėkmingesnės, žmonėms reikėjo žinių apie kiekvieno augalo augimo dėsningumus, kiekvieno gyvūno įpročius. Jie privalėjo žinoti, kuris maistas kūnui naudingas, kuris - jam kenkia, ir kaip panaudoti įvairius augalus gy­ dymui.

Mūsų protėviai negalėjo apsieiti be žinių apie metų laikų ypa­ tumus ir ženklus, perspėjančius apie audras ar sausromečius. Savo apy­ linkėse jie tyrinėjo kiekvieną upokšnį, kiekvieną graikinį riešutmedį, kiekvieną lokio urvą ir kiekvieną titnago telkinį.

Visi bandos nariai tu­ rėjo mokėti pasidaryti akmeninį peilį, susilopyti praplyšusį apsiaustą, statyti spąstus triušiams, deginti riebalus ir linksmintis jessica smith elgtis patekus į griūtį, įgeltam gyvatės, akis į akį susidūrus su alkanais liūtais.

Visus šiuos įgūdžius ir žinias įgyti buvo galima tik per daug metų trunkančią mokinystę ir praktiką. Paprastas senovės rankiotojas sugebėdavo vos per keletą minučių titna­ go gabalą paversti ietigaliu. Beveik neabejoju, kad pabandę pakartoti šį jo žygdarbį suprastume, kokie atgrubnagiai esame. Dauguma mūsų nieko nežino apie tai, kaip skyla titnagas ir bazaltas, neturi tikslių mo­ torinių įgūdžių, be kurių neįmanoma šių mineralų tiksliai apdirbti.

Šiandien didžiosios dalies pramoninės visuomenės narių išli­ kimas niekaip nepriklauso nuo gamtinio pasaulio pažinimo. Ką reikia žinoti, kad gyventum kompiuterių inžinieriaus, draudimo agento, is­ torijos mokytojo ar gamyklos darbininko gyvenimą? Reikia labai gerai išmanyti siaurą savo veiklos sritį, o visas kitas gyvenimo reikmes ga­ lima aklai patikėti kitiems žinovams, kurie taip pat išmano tik siaurą savo profesinę sritį.

Žmonių kolektyvas šiandien žino daug daugiau, nei žinojo senovinės jų bandos. Tačiau individų lygmenyje senieji rankiotojai buvo patys išmaniausi ir nagingiausi žmonės istorijoje. Pasak kai kurių duomenų, vidutiniško sapiens smegenų tūris nuo rinkimo amžiaus sumažėjo. Išlikti ir savo neįspūdingus genus perduoti ateities kartoms galėjai tąsydamas kitiems vandenį ar dirbda­ mas prie konvejerio.

Rankiotojai ne tik buvo pažinę juos supantį gyvūnų, augalų ir objek­ tų pasaulį, bet ir įvaldę vidinę savo pačių kūno ir jausmų plotmę. Sau­ godamiesi gyvačių ir kitų pavojingų gyvūnų klausydavosi menkiausio šiugždesio žolėje.

14 English Topics

Ieškodami sunokusių vaisių, bičių avilių ir paukščių lizdų atidžiai stebėdavo medžių lapiją. Judėdavo labai lengvai, nekeldami jokio triukšmo, sėdėti, eiti ir bėgti mokėjo pačiu našiausiu būdu. Nuolatinis ir labai įvairus fizinis aktyvumas nepaprastai sustiprindavo jų kūnus ir sportine forma jie nebūtų nusileidę nūdienos maratono bė­ gikams.

Tokio fizinio miklumo, kokiu pasižymėjo jie, šiandienos žmo­ nės nepasiekia net daug metų praktikuodami jogą ar taiči. Skirtinguose regionuose, skirtingais metų laikais medžiotojų ir rankiotojų gyvensena stipriai skyrėsi, tačiau atrodo, kad jie mėgavosi pa­ togesniu ir daugiau pasitenkinimo teikiančiu gyvenimu nei dauguma po jų pasaulį mindžiusių valstiečių, piemenų, darbininkų ir kontorų tarnautojų.

Šiuolaikinėse klestinčiose visuomenėse žmonės dirba vidutiniškai valandas per deginti riebalus ir linksmintis jessica smith, besivystančiame pasaulyje žmonės dirba 60 ar net 80 valandų kofermentas q10 papildo svorio netekimą savaitę, o pačiuose skurdžiausiuose kraštuose, tarkime, Kalahario dykumoje, šiandien gyvenantys medžiotojai-rankiotojai vidutiniškai dirba tik 35—45 valandas per savaitę.

Medžioja jie tik kas trečią dieną, o maistą bei žaliavas kasdien rankioja viso labo po Viena Adomo ir Ievos gyveni mo diena 55 valandas. Paprastai to pakanka, kad banda prasimaitintų.

Labai tikėtina, kad senovės medžiotojai-rankiotojai, gyvenę derlingesnėse že­ mėse nei Kalahario dykuma, maisto ir žaliavų įrankiams bei buičiai susirasdavo dar greičiau. Maža to, ant rankiotojų pečių negulė tokia sunki namų ruošos našta. Nereikėjo plauti indų, siurbti kilimų, bliz­ ginti grindų, nebuvo vystyklų, kuriuos reikėtų keisti, nei sąskaitų, ku­ rias degtų apmokėti. Rankiotojo profesija daugumai žmonių teikė galimybę gyventi įdomesnį gyvenimą, nei gyvena žemdirbiai ar fabrikų darbininkai.

Šiandien Kinijos fabriko darbininkė iš namų išeina apie septintą ryto, automobilių išmetamųjų dujų pilnomis gatvėmis keliauja iki koncen­ tracijos stovyklą primenančios darbovietės, stoja prie tų pačių staklių ir ištisas dešimt kankinamai nuobodžių valandų atlieka tuos pačius veiksmus kaip ir kiekvieną kitą dieną, grįžta namo apie septintą deginti riebalus ir linksmintis jessica smith karo, kad plautų indus ir skalbtųsi.

Prieš trisdešimt tūkstančių metų Kinijos teritorijoje gyvenusi rankiotoja iš savo stovyklavietės su ben­ drais išeidavo turbūt kokią aštuntą ryto. Bastydamiesi po aplinkinius miškus ir pievas, jie rinko grybus, kasė valgomas šaknis, gaudė varles, retkarčiais sprukdavo nuo tigrų.

Ankstyvą popietę grįždavo į stovyklą ir gamindavosi pietus. O paskui likdavo į valias laiko plepėti, pasakoti istorijas, žaisti su vaikais, tiesiog maloniai ilsėtis. Žinoma, šie senieji žmonės kartais patekdavo į nasrus tigrams, juos įkirsdavo gyvatė, nors, kita vertus, jiems negrėsė pavojus patekti į autoavariją, nereikėjo kentė­ ti dėl pramonės taršos. Dažniausiai daugumoje vietovių būtent rinkdami maistą žmonės maitindavosi geriausiai.

Ir visai nekeista - toks valgiaraštis žmogų lydė­ jo šimtus tūkstančių metų ir jo kūnas buvo puikiai prie jo prisitaikęs. Suakmenėjusių griaučių tyrimai liudija, kad senovės rankiotojams re­ čiau tekdavo badauti ar kęsti dėl prastos mitybos nei jų ainiams vals­ tiečiams, kad jie paprastai buvo aukštesni ir sveikesni už pastaruosius.

Tiesa, vidutinė jų gyvenimo trukmė tesiekė metų, tačiau tokią statistiką iš esmės nulemia aukštas vaikų mirtingumas. Pavojingą pir­ mųjų metų amžiaus tarpsnį perkopę vaikai turėjo daug šansų sulaukti šešiasdešimties, o kai kurie net įžengdavo į devintąją dešimtį. Šiuo­ laikinių rankiotojų būriui priklausanti keturiasdešimt penkerių metų moteris gali tikėtis pragyventi dar dvidešimt metų, o maždaug jų populiacijos procentus sudaro vyresni nei šešiasdešimties žmonės.

Ūkininkų mityba dažnai būna 56 Sa p i e n s vienpusiška ir nesubalansuota. Iki naujųjų laikų pradžios daugumą ka­ lorijų žemdirbių populiacija gaudavo iš vienintelės kultūros, tarkime, kviečių, bulvių ar ryžių, tad jiems stigdavo kai kurių vitaminų, minera­ lų ir kitų žmonėms reikalingų maistinių medžiagų.

Tradicinėje Kinijo­ je tipiškas valstietis ryžių valgydavo pusryčiams, pietums ir vakarienei. Be to, galėdavo tik džiaugtis, jeigu kitą dieną irgi gaudavo to paties. O senovės rankiotojai nuolatos valgydavo dešimtis skirtingų maisto pro­ duktų.

Valstiečio prosenelė rankiotoja pusryčiams galėjo gardžiuotis uogomis ir grybais, pietums sudoroti krūvą vaisių, sraigių ir vėžlį, o va­ karienei - triušio kepsnį su laukiniais svogūnais.

Jos rytdienos meniu galėjo būti visiškai kitoks. Maitindamiesi tokiu įvairiu maistu senovės rinkėjai gaudavo visų reikalingų medžiagų. Ir tai dar ne viskas.

Kadangi jie nepriklausė nuo vienos rūšies mais­ to, jiems grėsė mažesnis pavojus kęsti badą, jei tas maisto šaltinis pra­ dingdavo. Sausrai, gaisrams ar žemės drebėjimams sunaikinus kasme­ tinį ryžių ar bulvių derlių, žemdirbių visuomenes ištikdavo badmetis.

Uploaded by

Rankiotojų visuomenės nebuvo apsaugotos nuo stichinių nelaimių ir taip pat kęsdavo nepriteklius bei alkį, tačiau tokias negandas paprastai pergyvendavo lengviau. Jeigu netekdavo vieno pagrindinių maisto pro­ duktų, galėdavo rinkti ar medžioti kitas rūšis arba persikelti į mažiau stichinės nelaimės paveiktą vietą.

Ne taip stipriai senovės rankiotojus alino ir užkrečiamosios ligos. Dauguma agrokultūrines ir pramonines visuomenes kamavusių užkre­ čiamųjų ligų kaip raupai, tymai ir tuberkuliozė pradžioje buvo būdin­ gos tik prijaukintiems gyvuliams, o žmonėms jos persidavė tik po žemės ūkio revoliucijos. Tik šunų lydimi senovės rankiotojai šios rykštės savo kailiu nepatyrė.

Jie, be to, plačiais žemės plotais klajodavo nedideliais būriais ir dėl to epidemijos įsiplieksti nepajėgdavo. Dauguma agrokultūrinių ir pramoninių visuomenių narių susigrūdę gyveno pastoviose nehigieniškose gyvenvietėse, kurios buvo ideali terpė ligoms plisti. Vis dėl­ to idealizuoti šių mūsų protėvių gyvenimą būtų klaida. Nors jie gyveno geriau už daugumą žmonių agrokultūrinėse ir pramoninėse visuomenė­ se, jų pasaulis greičiausiai buvo griežtas ir negailestingas.

Rankiotojams anaiptol nebuvo svetimi nepritekliai ir sunkumai, vaikų mirtingumas Viena Adomo ir Ievos gyveni mo diena 57 buvo labai aukštas, o nelaimingas atsitikimas, kuris šiandien nieko per daug nenugąsdintų, lengvai galėjo tapti mirties nuosprendžiu. Dauguma keliaujančio būrio žmonių veikiausiai džiaugdavosi artimais santykiais, tačiau nelaimėlių, kurie užsitraukdavo kitų bandos narių priešiškumą ar pašaipą, veikiausiai laukė siaubingos kančios. Šiuolaikiniai rankiotojai kartais palieka ar net užmuša senus ar luošus žmones, nespėjančius su visu būriu.

Būna, kad nepageidaujami kūdikiai ir vaikai nužudomi, kar­ tais net pasitaiko religijos įkvėptų žmonių aukojimų. Tamsiąją rankiotojų gyvenimo pusę išvystame pasidomėję ačų gen­ ties, Paragvajaus džiunglėse iki praeito amžiaus septintojo dešimtmečio deginti riebalus ir linksmintis jessica smith medžiotojų ir rankiotojų, antropologiniais tyrimais. Mi­ rus kokiam nors gerbiamam būrio nariui, ačai turėjo paprotį užmušti mažą mergaitę ir palaidoti juodu kartu.

Šios genties narius apklausę an­ tropologai užrašė atvejį, kai banda paliko vieną pasiligojusį ir su kitais nebespėjusį pusamžį vyrą. Jis liko gulėti po medžiu, o šio medžio šakose netrukus sutūpė sočių vaišių besitikintys grifai.

Tačiau vyras atgavo jė­ gas ir spėriai žingsniuodamas sugebėjo pavyti būrį. Pastebėję, kad visas jo kūnas apdergtas maitėdų paukščių, bendražygiai jį praminė Grifo Tryda.

Kai kokia sena ačų moteris tapdavo našta likusiems nariams, vienas jaunuolis vogčia prisėlindavo prie jos ir užmušdavo kirvio smūgiu į gal­ vą. Smalsiam antropologui šios genties vyras papasakojo apie geriausius savo metus džiunglėse. Užmušiau daug savo tetų Moterys bijodavo manęs Dabar, įsigalėjus baltiesiems, nusilpau.

Viena moteris atsiminė, kad pirmoji jos mergaitė buvo nužudyta būrio vyrams nusprendus, kad moteriškių jau gana. Daugybę metų su jais praleidę antropologai pasakoja, kad vaidai ir kivirčai tarp suaugusiųjų būda­ vę itin reti. Ir moterys, ir vyrai laisva valia galėdavę keisti partnerius. Jie nuolatos šypsodavosi ir juokdavosi, neturėjo vadovų hierarchijos ir buvo linkę atstumti dominuojančius asmenis.

Neįtikėtinai dosniai da­ lijosi menka savo nuosavybe ir nebuvo apsėsti minčių apie sėkmę ar turtą. Labiausiai gyvenime vertino gerus socialinius santykius ir ko­ kybišką draugystę.

Atminti 58 Sa p i e būdai prarasti riebalus s reikėtų ir tai, kad ačus be gailesčio medžiojo ir žudė Paragvajaus ūki­ ninkai.

Galbūt būtinybė išvengti priešo privertė juos itin griežtai elgtis su kiekvienu, kuris galėjo tapti našta būriui. Tiesa ta, kad kaip ir bet kuri kita žmonių visuomenė ačų gentys buvo labai sudėtingos.

Tad verčiau nelaikykime jų nei demonais, nei ideali­ zuokime remdamiesi paviršutiniška pažintimi. Ačai nebuvo nei angelai, nei demonai - jie buvo žmonės.

Tą patį reikia pasakyti apie senuosius medžiotojus-rankiotojus. Kalbančios šmėklos Ką galime pasakyti apie dvasinį ir mentalinį senųjų medžiotojų ir rankiotojų gyvenimą?

Jų buities pagrindus gana patikimai įmanoma at­ kurti vadovaujantis kiekybiškai įvertinamais ir objektyviais veiksniais. Pavyzdžiui, nesunku apskaičiuoti, kiek kalorijų per dieną reikėjo asme­ niui, kad jis išgyventų, kiek kalorijų gaunama iš kilogramo graikinių riešutų, ir kiek šių riešutų galima pririnkti iš kvadratinį kilometrą už­ imančio miško ploto. Tuomet galime pagrįstai spėti, kokią vietą grai­ kiniai riešutai užėmė jų valgiaraštyje.

Tačiau kaip sužinoti, laikė mūsų protėviai graikinius riešutus ska­ nėstais ar tiesiog malšino jais alkį? O gal tikėjo, kad šiuose riešutme­ džiuose gyvena dvasios? Ar atrodė jiems gražūs graikinio riešutmedžio lapai?

Ar norėdamas romantiškai pabūti su rankiotoja mergina rankiotojas vaikinas vesdavosi ją į graikinio riešutmedžio pavėsį? Akivaizdu, jog minčių, tikėjimų ir jausmų pasaulį iššifruoti yra daug sunkiau.

Dauguma mokslininkų sutinka, kad tarp senovės rankiotojų buvo paplitę animistiniai tikėjimai. Taigi mesti svorį ir greitai išplėšti gali tikėti, kad didžiulė uola kalno viršūnėje turi nuosavus troškimus ir poreikius.

Ji gali pykti ant žmonių už kokį nors jų poelgį arba juo džiaugtis. Uola gali perspėti žmones arba prašyti kokių nors paslaugų.

Žmonės savo ruožtu gali kreiptis į uolą, ją pamaloninti ar jai pagrasin­ ti. Viena Adomo ir Ievos deginti riebalus ir linksmintis jessica smith yv eni mo diena 59 7. Lasko urve prieš 15 metų nupieštas piešinys. Ką gi tiksliai jame matome ir kokia gi šio kūrinio prasmė?

Kai kas tvirtina, kad čia matyti bizono užmuštas vyras paukščio galva ir stačiu peniu. Žemiau vyro atvaizduotas kitas paukštis, kuris galėtų simbolizuoti sielą, atsiskyrusią nuo kūno mirties akimirką. Jeigu tai tiesa, piešinys vaizduoja ne kasdienišką medžiojant nutikusią nelaimę, bet veikiau perėjimą iš vieno pasaulio į kitą. Deja, niekaip negalime sužinoti, ar kuri nors šių hipotezių atitinka tikrovę.

Animistiniame pa­ saulyje gyvi yra ne tik objektai ir gyvos būtybės. Jame taip pat apstu jokio apčiuopiamo pavidalo neturinčių esybių - mirusiųjų dvasių, kitų draugiškų ir piktavališkų būtybių, kurias šiandien paprastai vadiname demonais, fėjomis ir angelais. Animistai tiki, kad nėra jokių ribų, kurios skirtų žmones nuo kitų būtybių.

Žmogus gali su bet kuo bendrauti per kalbą, dainą, šokį ar ritualą. Antai medžiotojas gali kreiptis j elnių bandą ir paprašyti, kad vienas jų pasiaukotų. Medžioklei pavykus, medžiotojas gali prašyti žu­ vusio gyvulio atleidimo. Žmogui susirgus, šamanas užmezga ryšį su ligą sukėlusią dvasia ir bando ją numaldyti ar gąsdinimais nuvyti šalin.

Prireikus jis gali kreiptis pagalbos į kitas dvasias. Į akis krenta tai, kad visais šiais atvejais kreipiamasi į vietines būtybes. Ne į kokius nors vi­ suotinius dievus, bet konkretų elnią, medį, upokšnį, vėlę. Atrodo, kad seniai mirę žmonės tiesia į mus rankas iš uolos.

1. coursera-ddp-shiny/lt_miskozverys.lt at master · spujadas/coursera-ddp-shiny · GitHub
2. Lengvai pigus maistas numesti svorio
3. miskozverys.ltta/miskozverys.lt at master · ryanfb/miskozverys.ltta · GitHub
4. Christopher McDougall - Gime Begti LT-2 PDF | PDF
5. Ką aš galiu padaryti svorio metimui

Tai vienas labiausiai jaudinančių senųjų rinkėjų pasaulio reliktų, tačiau niekas iš tikrųjų nežino, ką jis reiškia. Kadangi žmonės nėra atriboti nuo kitų būtybių, nėra ir griežtos hierarchijos. Nežemiškos esybės egzistuoja ne vien tam, kad rūpintųsi žmonių poreikiais. Nėra jos nei visagaliai dievai, valdantys pasaulį pa­ gal savo užgaidas.

Nei žmonės, nei kokia kita būtybių grupė nėra ašis, apie kurią sukasi pasaulis. Animizmas —tai ne kokia konkreti religija. Šiuo vardu įvardijame tūkstančius skirtingų religijų, kultų ir tikėjimų. O sieja juos visus ben­ dras požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Teigdami, kad senovės rankiotojai tikriausiai buvo animistai, esame tokie pat tikslūs, kaip sa­ kydami, jog dauguma žemdirbių, gyvenusių iki naujųjų laikų pradžios, buvo teistai.

Tiesa, iki naujųjų laikų gyvenę žemdirbiai dažniausiai būdavo teistai, tačiau šis teiginys visiškai nekonkretus. Lenkiją, raganas deginusius puritonus ir XVII a.

Document Information

Masačūsetsą, actekų šventikus ir XV a. Meksiką, sufijų misti­ kus ir XII a. Iraną, X a. Viena Adomo ir Ievos gyvenimo diena 61 kinų biurokratus. Kiekviena iš čia paminėtų grupių į kitų grupių tikėji­ mus ir praktikas žvelgė kreivai, laikė jas eretiškomis.

Christopher McDougall - Gime Begti 2014 LT-2 PDF

Jų religinė patirtis galėjo būti audrin­ ga, kupina prieštaravimų, reformų ir perversmų. Deja, šie atsargūs apibendrinimai yra viskas, ką galime pasakyti. Bet kokie bandymai tiksliau apibūdinti archajiško dvasingumo detales yra itin rizikingi, nes kokių nors įrodymų, kuriais galėtume paremti tokius bandymus, beveik nėra, o tie mūsų turimi trupinėliai - saujelė žmogaus veiklos produktų ir piešinių olose - gali būti interpretuojami begale būdų. Mokslininkų, kurie tvirtina žinąr ką jautė rankiotojai, teorijos daugiau pasako mums apie išankstines jų autorių nuomones, o ne apie akmens amžiaus religijas.

Užuot priskaldę kalnus teorijų apie kurmiarausio dydžio kapų relik­ tus, olų piešinius ir kaulinių statulėlių krūveles, nuoširdžiai pripažin­ kime, kad tik labai miglotai suprantame senovės rinkėjų religijas. Pro­ tingais veidais postringaujame, kad jie buvo animistai, tačiau išties tuo pasakome nedaug. Mums nėra žinoma, kokioms dvasioms jie meldėsi, kokias šventes šventė, kokių tabu laikėsi. Visų svarbiausia, nežinome, ko­ kias jie pasakojo istorijas. Tai viena didžiausių spragų žmonijos istorijoje.

Dar viena sritis, apie kurią mūsų žinios beveik lygios nuliui, yra so­ cialinis politinis rankiotojų pasaulis. Jau kalbėjome, kad mokslininkai nesutaria net dėl pačių elementariausių dalykų, tokių kaip asmeninė nuosavybė, nuklearinės šeimos ir monogaminiai santykiai. Atrodo, kad skirtingų bandų struktūra buvo skirtinga.

Kai kuriose jų galėjo vyrauti tokia pati griežta hierarchinė santvarka, įtampa ir smurtas kaip kok­ čiausioje šimpanzių grupėje, o kitose žmonės galėjo gyventi ramiai, tai­ kiai ir gašliai kaip banda mažųjų šimpanzių.

Sungiryje, Rusijoje, archeologai aptiko 30 metų senu­ mo mamutų medžiotojų kultūros kapavietes. Viename iš kapų jie rado penkiasdešimties metų amžiaus vyro skeletą, apkabinėtą mamuto kaulo karolių vėriniais iš viso kaulinių rutuliukų buvo apie Mirusio vyro galvą dengė lapės dantimis puošta skrybėlė, o riešai buvo apvy­ nioti dvidešimt penkiomis mamuto kaulo apyrankėmis.

Aplinkiniuose kapuose gėrybių buvo daug mažiau. Mokslininkai padarė išvadą, kad Sungirio mamutų medžiotojai gyveno hierarchinėje visuomenėje, o tas mirusysis veikiausiai buvo bandos arba net visos genties, kurią sudarė 62 Sa p i e n s kelios bandos, vadas. Mažai tikėtina, kad keletas dešimčių vienos ban­ dos narių patys prigamino tiek daug papuošalų. Vėliau archeologai atrado dar įdomesnį kapą. Jame suglaustomis gal­ vomis buvo palaidoti du skeletai. Vienas jų priklausė dvylikos-trylikos metų berniukui, o kitas - maždaug devynių—dešimties metų mergai­ tei.

Berniuko skeletas buvo apkarstytas mamuto kaulo karolių. Jo kaukolę dengė lapės dantimis papuošta skrybėlė, o juosmuo buvo ap­ juostas diržu iš lapės dantų vadinasi, su dantimis atsisveikinti teko mažų mažiausiai šešioms dešimtims lapių. Mergaitė buvo padabinta karoliais iš mamuto kaulo rutulėlių. Abu vaikus supo statulėlės ir kitokie mamuto kaulo dirbiniai. Svorio netekimas pacientams vieną mamuto kaulo karolį įgudęs amatininkas ar amatininke tikriausiai sugaišo apie ke­ turiasdešimt penkias minutes.

Kitaip sakant, du vaikus puošiamiems 10 mamuto kaulo karolių - jau nekalbant apie kitus dirbinius pagaminti prireikė maždaug valandų kruopštaus darbo, taigi pri­ tyręs meistras dirbo daugiau nei trejus metus. Labai abejotina, kad tokiame ankstyvame amžiuje Sungirio vaikai galėjo išsikovoti mamutų medžiotojų bandos vadų statusą.

Tokias eks­ travagantiškas jų laidotuves galima paaiškinti tik kultūriniais tikėjimais. Viena iš galimų prielaidų - jie rangą paveldėjo iš tėvų. Galbūt buvo vado vaikai kultūroje, tikėjusioje šeimos charizma ar griežtomis pavel­ dėjimo taisyklėmis.

Pasak antrosios teorijos, vaikai dar gimimo metu buvo pripažinti kokių nors seniai mirusių dvasių įsikūnijimu. Trečioji teorija tvirtina, kad vaikai šitaip palaidoti buvo ne dėl turėto statuso, kol buvo gyvi, o dėl to, kaip mirė. Jie buvo rituališkai paaukoti - galbūt šis aukojimo ritualas papildė vado laidotuvių apeigas, —o tada labai iškilmingai palaidoti. Karas ar taika? Galiausiai atsiduriame į keblų karo vaidmens rankiotojų visuomenėse klausimą.

Kai kurie mokslininkai medžiotojų-rankiotojų visuomenes įsivaizduoja kaip taikius rojaus kampelius ir tvirtina, kad karas ir smurtas Viena Adomo ir Ievos gyvenimo diena 63 prasidėjo tik nuo žemės ūkio revoliucijos, žmonėms ėmus kaupti asme­ ninę nuosavybę. Kiti tyrinėtojai įsitikinę, kad senovės rankiotojų pasau­ lis buvo ypač žiaurus, kupinas prievartos. Abi šios minties mokyklos tėra oro pilys, kurias su tikrove sieja tik plonytėlaitės skurdžių archeologinių radinių ir antropologinių nūdienos rankiotojų stebėjimo gijos.

Antropologiniai duomenys išties įdomūs, bet labai problemiški. Rankiotojai šiais laikais daugiausia gyvena tokiuose izoliuotuose ir nykiuose regionuose, kaip Arktis ar Kalahario dykuma, kur gyvento­ jų tankumas labai mažas ir galimybės kovoti su kitais žmonėmis yra ribotos. Be to, paskutinės rankiotojų kartos buvo vis pavaldesnės šiuo­ laikinei vietos valdžiai, kuri neleisdavo įsiplieksti didesnio masto konf­ liktams.

Europos mokslininkai turėjo tik dvi progas stebėti didžiules ir deginti riebalus ir linksmintis jessica smith tankiai gyvenančias nepriklausomų rankiotojų populia­ cijas: XIX a. Šiaurės Amerikos šiaurės vakarinę dalį ir XIX a.

Tiek Amerikos indėnų, tiek Aus­ tralijos aborigenų kultūroms buvo būdingi dažni ginkluoti konfliktai. Archeologiniai duomenys yra ir labai menki, ir sunkiai suprantami. Kokie įkalčiai galėtų išduoti apie karą, vykusį prieš dešimtis tūkstan­ čių metų? Tais laikais nebuvo nei kokių nors karinių įtvirtinimų ar sie­ nų, nei artilerijos sviedinių ar netgi kardų ir skydų. Ietis senovėje galėjo būti naudojama kovoje, tačiau taip pat - medžioklėje. Interpretuoti suakmenėjusius žmonių kaulus yra ne ką lengviau.

Kaulų lūžis gali reikšti tiek ginkluotą kovą, tiek nelaimingą atsitikimą. Maža to, vien faktas, kad neradome lūžių ar kokių nors rėžtinių žymių ant kaulų, dar neleidžia mums nuspręsti, kad asmuo, kurio tas skeletas yra, nemirė smurtine mirtimi. Mirti galima ir nuo minkštųjų audinių traumos, kuri nepalieka jokių žymių ant kaulų. Dar svarbiau tai, kad daugiau nei 90 proc.

Įsivaizduokime, kad prieš 30 metų viena gentis nugali kaimyninę gentį ir išstumia ją iš geidžiamų medžio­ klės ir rinkimo teritorijų. Lemiamame mūšyje krinta dešimt nugalėto­ sios genties narių.

Per kitus metus dar šimtas šios genties narių išmiršta nuo bado, šalčio ir ligų. Visai įmanoma, kad atradę šiuos skeletų archeologai nuspręs, kad jie mirė dėl kokios nors stichinės nelaimės. Ir iš kur mums žinoti, kad visi jie - negailestingo karo aukos? Dabar, kai įsisąmoninome visus pavojus, galime atsigręžti į archeo­ loginius duomenis. Deginti riebalus ir linksmintis jessica smith buvo ištirta skeletų iš laikotarpio 64 Sa p i e n s prieš pat žemės ūkio revoliuciją. Ir tik dviejuose iš jų buvo matyti aiš­ kių smurto ženklų.

Ištyrus tiek pat panašaus periodo skeletų Izraelyje, vienintelėje kaukolėje rastas tik vienas {trūkis, kurį būtų galima sieti su žmonių smurtu. Ištyrus kitus skeletų, iškastų įvairiose Duno­ jaus slėnio vietose, smurto pėdsakų aptikta ant aštuoniolikos.

Galbūt aštuoniolika iš neatrodo daug, tačiau ši dalis išties labai didelė. Jeigu visi aštuoniolika žmonių iš tikrųjų mirė nuo smurto, vadinasi, apie 4,5 proc. Sudėjus karo ir nusikaltimų aukas, šiandienos pasaulinis vidurkis tėra 1,5 procento.

Per visą XX a. Jeigu tokia statistika at­ spindi tikrovę, senovės Dunojaus slėnyje smurto buvo tiek pat, kiek XX amžiuje. Šiauriniame Sudane, Džibl Sahaboje, buvo atrasti 12 metų senumo kapai su penkiasdešimt devyniais skeletais. Dvidešimt keturių skeletų kauluose deginti riebalus ir linksmintis jessica smith įstrigę ar šalia jų gulėjo strėlių smaigaliai ar ietigaliai, ir ši dalis sudaro 40 proc. Vienos moters skelete aptikta dvylika sužalojimų.

Ofneto ur­ vuose, Bavarijoje, archeologai aptiko trisdešimt aštuonių rankiotojų, daugiausia moterų ir vaikų, palaikus, kurie buvo sumesti į dvi duobes. Pusė skeletų, įskaitant vaikų ir kūdikių, buvo aiškiai sužaloti tokiais ginklais kaip kuokos ir peiliai. Ji panasi i savo teti- age and age periods child children ; teenager paauglys; teenage paaugliskas; adult 1 grown-up suaugC szmogus; a middle-aged woman; be 2 months 1 5 years etc sb's junior Svorio netekimas taylor greitas senior She is 5 years my junior I senior.

Ji penkeriais metais ui mane jaunesne vyresne. How old is she? What does she look like? Kaip ji atrodo? Now he is on pension. She's rosy-cheeked rausvaskruoste. Her lips are thin I full. The complexion veido oda is dark, fair, healthy, sallow isblyskusi, pageltusi.

The features veido bruoiai are regular, delicate, striking pritrenkiantys, ispudingiplain paprasti; negraius.

As far as I remember, he has grown a bushy beard. She is a snub-nosed girl. He's bald I his hair is receding. He used to have black hair but now it's gone grey, almost white.

Then fill in the gaps with the most suitable word. I I find an electric fan very to have at home when the heat outside is incredible. A n room doesn't have enough fresh air.

The room was so with different pieces of old furniture that it was impossible to breathe. It is a small two-storyed 2 d house. In front of the house there is a green 3 1 and a lot of flowers. Behind it there is a little 4 0 with a few fruit trees in it. On the 5 g floor there is a 6 ka pantry, a dining-room, a 7 c sitting-room and my father's 8 s. The 13 C is modern and quite new. But my father says he has to pay a lot of money for the house, 14 hgas and 15 e.

I'm Jack Green. I've come to see the 1. B: It's not too bad. And there's a freezer, in the middle too, 13 of the fridge. Mind the word order.

The first has been done for you. We 1 just buy. As I 2 unpack yet another box "'oIlowing our recent 3 moveI began counting. I 4 realise that 'y teenage children 5 so far live in nine different houses. And that Pearl, who '- only three years old, 6 already live in four different houses. I'm not sure how it happened. Somehow, Ijust 7 stumble from house to use, never stopping 8 think about that 9 fable word 'stability'. I 13 grow up in two houses. I can still remember the camellia tree from which I 14 hang upside down day after day until, 15 eventualI got too big and my head 16 hit the ground.

And, it was only one generation ago - my 17 parent My generation 20 have other values though, and I wonder how different our lives and the lives of our children 21 beif we had more of a sense of 22 belong to a certain place rather than this constant drive to upscale.