Rockin kūnas 3 dienas lieknas

Iš tikrųjų man negalėjo puikiai sektis todėl, kad buvau tokia pati, kaip beveik visi kiti žmonės —ne per geriausia matematikė, tik jau ne tokio lygio kaip mano kolegos. Anksčiau niekada nesukau sau galvos dėl politikos. Jis turėjo susikūręs anglės, kokią jie norė- 33 tų priimti arba kokios jis pats norėtų , paveikslą ir nerimavo, kad siauras mano išsilavinimas nepakištų kojos.

Spyriausi, įrodinėjau, kad Lietuvoje nebuvo fašistų ir fašistinių laikraščių, bet kur ten jį įtikinsi. Jam kas ne bolševikas, tas - fašistas.

Baigėsi nakties antroji pusė, kai į daboklės koridorių su triukšmu sumarmėjo žmonės, lietuviškai šūkaudami. Švarly, kur mano daiktai? Maženių kaimo žmonių pavardės. Matyt, ten būta "ablavo". Atvarytuosius išskirstė į kameras, ir daboklėje vėl buvo tylu kaip kapinėse. Iš Maženių, kaip vėliau sužinojau, atvarė suimtus Geručio vakarinių kursų klausytojus. Rugpjūčio gale vieno sekmadienio rytą išvarė mane pas tardytoją.

Labai nustebau, nes rytą niekuomet netardydavo. Storabalsis Solncevas ištraukė iš bylos popierių ir pareiškė, jog tai esąs mano kaltinimo aktas. Liepė atidžiai klausyti ir perskaitė maždaug tokio turinio kaltinamąjį aktą: Antanaitis Bronius, Adomo, gimęs tada ir tada, ten ir ten, gyvenąs ten ir ten, fašistinio režimo metais aktyviai dirbo fašistinį antisovietišką darbą. Jis buvo uolus šaulys, tautininkų partijos ir kitų fašistinių organizacijų vadeiva.

Jo vadovaujamų organizacijų skyriai sekė komunistų pogrindžio veiklą ir pranešinėjo buržuazinei policijai. Melu išsipainiojęs iš kalėjimo, jis ir toliau dirbo antisovietišką darbą. Vokiečių okupacijos metais mokykloje per pamokas šmeižė Sovietų sąjungą, rašinėjo į fašistinius laikraščius straipsnius, nukreiptus prieš darbo liaudį ir sovietinę vyriausybę. Išvijus okupantus, Antanaitis nepasitraukė kartu su vokiečiais, bet pasiliko dirbti diversijomis ir provokacijomis griaunamąjį darbą.

Sovietų kariuomenei išlaisvinus Lietuvą, Antanaitis organizavo miškuose fašistines bandas ir teikė joms informaciją ir visokias žinias. Jis yra slaptas LLA narys. Perskaitęs kaltinamąjį išvadą, Solncevas liepė pasirašyti. Pareiškiau, kad pasirašyti negaliu, nes surašyti kaltinimai yra gryna nesąmonė ir melas.

Solncevas paaiškino, kad ar čia melas, ar teisybė, teismas išsiaiškinsiąs. Mano parašas reikalingas ne kaltei prisipažinti, bet patvirtinti, jog kaltinamoji išvada man paskelbta ir kad aš su ja supažindintas.

Esą man dabar būsią geriau, nes žinodamas, kuo kaltinamas, galėsiu apgalvoti, kaip elgtis teisme. Aktą pasirašiau. Po to Solncevas pakišo prokuroro sankciją mane areštuoti ir liepė taip pat pasirašyti.

Jūs buvote sulaikytas ir laikomas daboklėje, o dabar būsite kalėjime. Daboklėje laikyti termino nėra. Tai priklauso nuo suimtojo, bet ne nuo mūsų. Iš daboklės išnešė visus mano daiktus. Susidėjau juos į maišą ir užsiverčiau ant kupros. Sargybinis perspėjo, kad eidamas gatve nesidairyčiau, su rockin kūnas 3 dienas lieknas nesikalbėčiau ir nebėgčiau.

Nepaklausius jis pavartosiąs ginklą. Išėjau į gatvę. Graži, saulėta sekmadienio diena. Šaligatviai pilni žmonių. Einu gatvės viduriu, o užpakalyje, šautuvą atkišęs, seka sargybinis.

Nuo saulėto gaivaus oro svaigsta galva, ir kūnas jaučia malonų nuovargį. Aš, barzda apšepęs, apsivilkęs ilga kaimiška sermėga, be kepurės, turbūt baisiai atrodžiau, nes žmonės šaligatviuose galvos gestais viens kitam mane rodė. Savo akimis netikėjau, kuomet pamačiau iš žmonių tarpo išeinančią 12 metų dukterį.

Ji gatvės viduriu ėjo manęs pasitikti. Įvyko graudi scena. Mudu verkdami bučiuojamės, šaligatviuose moterys kūkčioja. Sumišęs sargybinis nebežino, kaip elgtis. Maloniu, ramiu balsu sako: - Gana, užteks. Bėk, mergyte, namo. Žmona pasiėmė dukterį, ir abi palydėjo mane iki kalėjimo vartų. Atvarė į kalėjimą, į tą patį kalėjimą, kur metų liepos mėn. Budinčiųjų kambary išrengė nuogą ir pradėjo kratyti. Du prižiūrėtojai įniko purtyti drabužius, ardyti siūles, o trečias mane tikrino.

Pasistatęs prieš save, liepė abi rankas ištiesti ir keletą kartų smarkiai tūpti ir vėl atsistoti. Paskui liepė išsižioti ir keletą kartų šūktelėti "a".

Po to įsakė atsukti į jį užpakalį, pasilenkti ir pasturgalį praplėsti. Šį paskutinį numerį kaliniai vadino "fotografavimu". Juo užbaigiama krata. Koridoriuose atrodė, kad kalėjimas tuščias.

Tylu, ramu, tik mūsų žingsniai ir raktų žvangėjimas sargybinio rankose drumstė mirtiną tylą. Sargybinis atrakino sunkias geležines duris ir įstūmė į kamerą.

Sunkus oras, dvokiantis prakaitu, išvietės smarve, blakėmis ir pelėsiais, mušė į nosį. Kelios dešimtys išbalusių ir apšepusių veidų sužiuro į mane. Kamera pritildytais balsais suūžė lyg bitės avilyje. Kokių šešeto metrų ilgumo ir tiek pat platumo kameroje sugrūsta apie pora šimtų vyrų!

Žmonių pilna, kaip numesti pilvo svorį per 5 dienas silkių - ir ant gultų, ir tarp gultų, ir ant grindų po gultais. Tai ta pati kamera, kurioje teko tupėti metais. Tuomet čia sėdėjome 16 žmonių. Dabar ši kamera vadinama skirstomąja, arba rockin kūnas 3 dienas lieknas pereinamąja. Iš jos suimtieji skirstomi ir rūšiuojami pagal baudžiamojo statuto straipsnius ir dar galas žino pagal kokius požymius į kitas kameras.

Iš čia atrenkami etapai ir t. Smirdantis oras buvo toks tvankus, jog po kelių minučių mane išpylė prakaitas. Žmonės čia buvo apsirengę tiktai skalbiniais. Daboklėje keletą savaičių išsėdėjęs vienui vienas, dabar pasijutau kaip į kermošių patekęs. Apsidairęs pamačiau nemaža pažįstamų. Jie spraudėsi ir darė vietą man atsisėsti. Įsitaisiau ant grindų šalia girininko Karoso ir raguviškio ūkininko Antano Vaičiulio.

Pažįstamas krekenaviškis žilagalvis Edvardas Adomkevičius išrinktas kameros vyresniuoju. Jo pareiga - palaikyti tvarką ir švarą, išdalinti duoną, kavą, sriubą, žiūrėti, kad niekas nesidairytų pro langus ir t. Kameroje daugiausia mūsų krašto maitintojų - ūkininkų. Kai žiūri į tuos raukšlėtais veidais, pūslėtomis rankomis ir nuo darbo susikūprinusius artojus, kuriems niekas nerūpėjo, išskyrus savas ūkis, prie kurio jie visa širdimi buvo prisirišę, negalima tverti apmaudu ir pasišlykštėjimu dėl bolševikų propagandos, skelbiančios, kad jie vieni tėra darbo žmonių gynėjai, užtarėjai ir jų laimės kūrėjai.

Mūsų ūkininkai, sunkiai dirbdami, maitino visą kraštą ir sau turtų nesusikrovė. Pjautuvu ir plaktuku grūmodami, bolševikai juos apšaukė buožėmis, išnaudotojais.

Bolševikai nesvarsto ir negalvoja, kodėl tas vadinamasis buožė turi ką valgyti, kokia kaina ir triūsu tai yra įgyta, kiek naktų nemiegota, kiek iniciatyvos ir sumanumo reikėjo tam pasiekti. Jie mano, jog ūkininkui visos gėrybės savaime, kaip grybai išdygo ir pačios į aruodus suplaukė arba buvo aitvarų suneštos. Niekas savo nuosavybės nemoka ir nesugeba taip branginti kaip ūkininkas. Jam žemė - tai ne paprastas sklypas, bet tėvų tėvų sukurta vertybė. Kaip be voratinklio voras jau ne voras, bet gyva sugniužusi masė, taip be nuosavybės ūkininkas jau nepilnavertis žmogus.

Nuosavybė ir žmogus - tai nedalomas vienetas. Iš ūkio pažinsi ūkininką ir žmogų, nes ūkyje kaip niekur kitur atsispindi valia, sugebėjimai, kūryba. Tik nuosavybėje geriausiai kaupiasi krašto medžiaginės ir dvasinės vertybės. Bolševikai to nepaiso. Jiem žemdirbys - tai neraguotas jautis. Nuubaginę ūkininkus, davė jiems pašiepiantį pavadinimą -kolchozininkai. Užtat kur įsigali bolševizmas ir išnyksta nuosavybė, ten nepritekliai ir badas.

Nėra bolševikinio krašto, kurio kapitalistams nereikėtų ginti nuo bado. Be ūkininkų, kameroje buvo vienas kitas policininkas, girininkas, keli mokytojai, agronomai, o kiti - darbininkai.

Tenka stebėtis bolševikų sugebėjimais atrinkti žmones. Čia buvo pažangesni ūkininkai, susipratę darbininkai, žodžiu sakant, - visi įtakingi, sumanesni, turintys pasitikėjimą ir autoritetą.

Лиз, впрочем, тоже будет потрясен до самого основания. Несмотря на всю разницу этих культур, они возникли из единого корня и питались теми же иллюзиями. Они обе станут здоровее, когда еще раз спокойно и пристально вглядятся в свое утраченное прошлое.

Juos iš visuomenės atskyrus, su kitais susidoroti nebesunku, nes belieka, bolševikiškai tariant, - masė. Skaldyk ir valdyk, toks visų okupantų dėsnis. Beveik visi kameros žmonės, kaip rockin kūnas 3 dienas lieknas aš, apkaltinti, remiantis rusišku svorio netekimas vis dar riebalų kodekso prašmatniausiu uoju straipsniu. Šis straipsnis -baudžiamojo kodekso pažiba ir viršūnė. Į jį sudėta visa budelių išmintis su gausiais racionalizatorių patobulinimais.

Pagal tą straipsnį bausmė taikoma nuo 3 metų kalėjimo iki sušaudymo. Jis taip surašytas, jog tinka visame pasaulyje visoms tautoms ir visiems žmonėms teisti ir bausti, kur tik įkelia koją bolševikai. Į jį patekęs žmogus praranda gerą vardą, nustoja pasitikėjimo, netenka šlovės. Todėl kultūringuose kraštuose į kalėjimus be reikalo nesodinama.

Jei kas patenka, tai tiktai už sunkius nusikaltimus. Bet ir kalėjime esantieji turi sąlygas jaustis žmonėmis. Tuo tarpu bolševikinis kalėjimas -tai narvas, kuriame laidojami gyvi žmonės. Tardymo tikslas - išgauti kaltės prisipažinimą, kurį čekistai laiko svarbiausiu savo triūso vaisiumi. Atsimenu, tais metais su didžiausia pompa buvo svarstoma lenkų pogrindinės karinės organizacijos vado Okulickio byla.

Per tardymus turėjau progos girdėti, kaip Morevas su kitais čekistais kalbėdavosi apie tą bylą. Jų džiaugsmui nebuvo galo, kai laikraščiai paskelbė, kad Okulickis prisipažinęs kaltas. Prisipažinimui išgauti čekistams priemonių ir fantazijos nestinga. Ne vienas ir Panevėžio kalėjime žuvo nuo neišpasakytų kankinimų. Pirmoji bolševikinio tardymo auka buvo metais kalėjime nukankintas Lietuvių Tautininkų Sąjungos Panevėžio apskrities pirmininkas teisėjas Leonas Vabalas.

Panagių badymas adatomis, mušimas, prie sienos statymas, žarijų ant kūno pylimas, už kojų žemyn galva kabinimas, lentomis per padus plakimas - tai tik eilinės, galima sakyt, kasdieninės priemonės prisipažinimui išgauti. Baisiausios ir efektyviausios - pirštų traiškymas, dantų gręžimas ligi nervo, statymas po lašais, tramdomieji marškiniai.

Išgavęs prokuroro sankciją mane areštuoti ir įkišęs į kalėjimą, Morevas neatsisakė pastangų išspausti prisipažinimą. Vieną naktį buvau iš kalėjimo nuvarytas į saugumą pas tardytoją. Kambaryje, be Morevo, buvo dar du čekistai. Jie sėdėjo už stalo, įspyrę į mane akis, iš kurių tryško svetima, laukinė neapykanta.

Pasijutau lyg į zoologijos sodo plėšriųjų žvėrių narvą patekęs, iš kur jokios vilties ir galimybės pasprukti. Vienas civiliai apsitaisęs, didele kerčiuota galva, apžėlusia ilgais plaukais, pakilo, priėjo prie manęs ir klausia: - Už ką esi suimtas?

Kareiviai atsitiktinai sulaikė ir perdavė saugumo pareigūnams, kurie verčia man nebūtą kaltę. Manai, mes badmintonas degina riebalus priemonių, kad prisipažintum? Gal kokį pusvalandį jis kalbėjo, kėlė Sovietų sąjungos galingumą, teisingumą ir nuopelnus Lietuvai. Baigdamas pridūrė: - Tai štai, Antonesko, - pašiepiamai peržvelgęs mane kalbėjo, -apsigalvok ir pasakyk, kur yra LLA štabas, kas jo nariai, ir mes tave paleisime.

O rockin kūnas 3 dienas lieknas, tardytojai, - kreipėsi į čekistus, - žiūrėkite, ceremonijų su juo nedarykite. Jei geruoju neprisipažins - jums leidžiama pavartoti kitokias priemones, - taip pasakęs, išėjo.

Tu jo batų užkulnio nevertas! Čia iš Maskvos atvykęs polkovnikas, - pasakė pavardę, kurios nebeatsimenu. Girdėjai, ką pasakė išeidamas. Prisimink, kokią pirtį tau iškėliau pirmą kartą, ir žiūrėk, kad dabar nereikėtų pakartoti.

Sakyk, kur yra LLA štabas?! Smūgis į burną perkirto lūpas, ir pasipylė kraujas, kuris čekistus įsiutino kaip raudona skepeta Ispanijos arba Meksikos jautį. Abu pripuolę mušė kumščiais per galvą, per sprandą, krūtinę.

Nuo kiekvieno smūgio į sprandą tarsi elektros srovė nubėgdavo per rankas į pirštus. Rankos nutirpo, pirštų nebegalėjau pajudinti.

Perskeltos lūpos sutino kaip kamantai. Susmukau ant grindų pagal sieną. Tada Morevas pačiupo vielinį rimbą ir ėmė kirsti per pečius. Kažin kuo būtų pasibaigusi ši kankynė, jei nebūtų įėjęs trečias čekistas. Jau per daug Pakėlė mane, pasodino ant taburetės ir padavė stiklą vandens. Neberašė protokolo, nes atėjęs tretysis liepė mane varyti į kalėjimą. Čekistai esą skubiai kviečiami pas viršininką į pasitarimą. Pašaukęs sargybinį, padavė jam raštelį ir liepė varyti mane į kalėjimą.

Išvirtusiomis lūpomis ir suputusiu sprandu įėjau į kamerą. Žmonės sužiuro. Neragavę tokios pirties trūkčiojo pečiais ir nusigandę klausinėjo, už ką sumušė. Tie, kurie buvo mušti, drąsino, patarė nenusiminti ir nekreipti dėmesio. Iš pradžių sopa, o paskui tik karšta, ir daugiau nieko.

Praeis kiek laiko, ir pajusi, kad pusės sveikatos nebėra, - kalbėjo kitas. Visi stebėjosi, kad mane sudaužytą įleido į kamerą. Paprastai sumuštus kiša į karcerį arba į vienutę ir laiko tol, kol sugyja. Nepriklausomos Lietuvos kalėjimuose būdavo pakabintos taisyklės, kad kalinys žinotų savo teises ir pareigas, vadinasi, kad žinotų, ko jis gali reikalauti ir kas jam draudžiama. Tuomet kalinys turėjo teisę nusipirkti maisto, išsirašyti laikraštį, turėti knygų.

Buvo kaliniams globoti draugijos, kurios lengvindavo nepavydėtiną dalią. Bolševikiniuose kalėjimuose jokių taisyklių nebuvo ir kalinys nežinojo, kur kreiptis dėl tardytojų ir prižiūrėtojų nežmoniško elgesio.

Dažnai pasitaikydavo, kad prižiūrėtojai ar tardytojai paliepti ar savo malonumui išsikviesdavo iš kameros žmogų ir kur nusivedę sumušdavo.

Nei prokuroras, nei kas kitas iš prokuratūros kalėjime nesilankydavo. Kaliniai buvo atiduoti čekistų valiai, ir tie ką norėdavo, tą su jais darydavo. Kameros buvo taip prigrūstos, jog nebuvo vietos laisvai ne tik gulėti, bet ir sėdėti. Patalynės nedavė. Kaliniai miegojo ant plikų gultų arba grindų, apsiklostę viršutiniais rūbais. Vienutėse būdavo sugrūsta net po 25 žmones, o didesnėse kamerose po žmonių. Sienų plyšiai, gultai buvo pilni blakių. Dieną jų nedaug matydavosi, bet naktį pasklisdavo po visą kamerą.

Miegantiems rėplinėjo per veidus, lindo po drapanomis ir pripampusios kraujo vėl lįsdavo į plyšius. Blakių nuėsti kalinių veidai ir visas kūnas. Vieni mazgodavo kameros grindis, kiti - išvietes ir koridorius. Paskui -pusryčiai: gramų duonos ir puodelis juodos nesaldytos kavos. Po pusryčių minučių pasivaikščiojimas. Iš kameros vesdavo surikiuotus poromis, visų rankos laikomos užpakalyje. Svorio metimas 1kg per dieną į kiemą, svaigdavo galva, nes nuo blakių smarvės, žmonių prakaito ir primiegoto oro užsiteršdavo ne tik plaučiai, bet ir visas organizmas.

Grynas oras teikdavo gaivinančio malonumo. Praeidavo galvos svaigulys, ir norėdavosi ilgai būti gryname ore. Jeigu kartais einant pasivaikščioti pasitaikydavo sutikti varomą žmogų, tai jį tuojau skubiai statydavo veidu į sieną, kad mes jo ir jis mūsų nematytų ir nepažintų.

Dažnai tekdavo matyti vedamus tardyti su užmautais ant galvų maišais. Kartą pasivaikščiojimo metu pro gardelio plyšį mačiau vedamą tardyti 80 metų senelį ramygalietį Karutį Joną. Kovose dėl Nepriklausomybės sūnus neteko akies. Pasilaisvinęs iš kariuomenės, senis Karutis įsitraukė į visuomeninę veiklą.

Jis buvo vienas iš tų ramygaliečių, kurių rūpesčių ir rockin kūnas 3 dienas lieknas įsteigta Ramygalos progimnazija ir pastatyti jai rūmai, pro miestelį pratiestas plentas, įsteigtos ekonominės ir kultūrinės organizacijos.

Ar ištvers šis nusipelnęs žmogus bolševikinio teroro kančias? Gretimoje kameroje dieną ir naktį girdėjosi mažų vaikų verksmas. Ten uždaryta partizano žmona. Ji su mažais vaikais tremiama į Rusiją. Sriuba dažniausiai būdavo nevalytų ir neskustų bulvių bei runkelių jovalas. Kartais pasitaikydavo kąsnelis arklienos. Išvalgius sriubą, dubenėlio dugne likdavo gerokas žiupsnys žemių.

Tai sunkiausias laikotarpis.

Nieko neveikdamas, žmogus leipsti miegu. Pačios merkiasi akys, o prižiūrėtojas stebi pro durų skylę ir neleidžia miegoti. Čia, kaip ir daboklėje, draudžiama snausti, lošti šaškėmis ar šachmatais.

Adatos, peiliai ir kitokie aštrūs daiktai laikyti griežtai draudžiama. Iš namų gauti maisto buvo leidžiama tik tardytojui sutikus. Prižiūrėtojai siuntinį išmaigydavo, iščiupinėdavo iki smulkmenų. Duoną, sūrius sulaužydavo mažais kąsneliais. Laikraščius ir kitus popierius surinkdavo, kad nepatektų į kalinių rankas. Mažiausia kartą per savaitę darydavo kratas. Prižiūrėtojai kalinius išvarydavo į koridorius.

Tada kameroje vykdavo tikra revoliucija: purtydavo, čiupinėdavo drabužius, trupindavo ir taip jau sumaigytą maistą, išardydavo gultus ir viską sujaukę suversdavo vidury kameros ant grindų. Išpurtę kamerą, eidavo į koridorių kalinių krėsti. Čia visi Adomo rūbais laukdavome kratos. Krėsdavo taip, kaip naujai atvarytus, vadinasi, su visais tūpčiojimais, žiopčiojimais, aikčiojimais ir "fotografavimais".

Vargas tam, kurio drabužiuose rasdavo rockin kūnas 3 dienas lieknas arba ką panašų į peilį. Vakarienę dalydavo tą valandą. Gaudavome po du šimtus gramų likusios duonos normos ir virinto vandens kipiatoko. Po vakarienės iki nakties dvyliktos - pačios baisiausios valandos. Tuo metu prasidėdavo naktiniai tardymai. Kai tik pasigirsdavo koridoriuose žingsniai ir raktų žvangėjimas, kaliniai nutildavo ir laukdavo, įėjęs prižiūrėtojas reikiamo žmogaus iš karto nešaukdavo, bet klausdavo, kieno pavardė prasidedanti tokia ir tokia raide.

Kaliniai po vieną atsiliepdavo. Kai savo pavardę pasakydavo reikiamas žmogus, tada liepdavo jam apsirengti ir išsivesdavo. Šitoks mėlynės degina riebalus būdas yra taipogi dalis tironijos.

Mat jeigu iš karto šauktų reikiamą žmogų, tai nusigąstų tik šaukiamasis, bet kuomet pasako tiktai pavardės inicialą, šiurpas nukrečia visus, kurių pavardės prasideda ta raide. Pavakary kamera klaupdavosi melstis. Du žmonės pakaitomis pusbalsiu kalbėdavo poterius ir rožančių, o visa kamera pašnibždomis juos sekdavo. Melstis nedrausdavo, bet pašiepimų ir pasityčiojimų užtekdavo. Kartą maldos metu iš tardymo į kamerą grįžo sumuštas žmogus, kilęs nuo Rokiškio.

Blausiomis akimis peržvelgė suklupusius ir tarė: - Nei čia melskimės, nei čia ką nors. Matote, jog Dievas su visais šventaisiais į velnių pusę perėjo.

Uploaded by

Dabar iš velnio gal greičiau malonės išprašysi negu iš dangaus. Nutrūko poteriai, prasidėjo diskusijos apie Dievo malonę, Jo buvimą ir kitokiais religiniais klausimais.

Kiekvienoje kameroje būdavo vienas arba du šnipai, per kuriuos tardytojai žinodavo, kas kameroje šnekama, kas su kuo bendrauja, kaip kas elgiasi. Šnipus parinkdavo iš kalinių arba į kamerą įleisdavo specialų šnipą. Rockin kūnas 3 dienas lieknas ir kaip gudriai šnipai dangstydavosi, kaliniai lengvai juos demaskuodavo. Vargas atpažintam šnipui. Jam tekdavo išklausyti šimtus įvairiausių replikų. Niekas nenorėdavo šalia jo gulėti. Vargšui tekdavo miegoti prie parašės. Išaiškintas šnipas būdavo keliamas į kitą kamerą.

Apie šnipus kaliniai Morzės telegrafu pranešdavo kitoms kameroms. Kalėjimo administracijos branduolys sudarytas iš čekistų. Viršūnė -kalėjimo viršininkas. Toliau sekė jo padėjėjas, režimo viršininkas, operatyvinis įgaliotinis, gydytojas, felčeriai, sargybos viršininkas, korpusų vyresnieji, keliolika šunų ir visas būrys prižiūrėtojų.

Be to, buvo daug raštinės darbuotojų. Kalėjimo viršininko laipsnis priklausė nuo kalėjimo didumo - jo korpusų skaičiaus. Panevėžio kalėjimas buvo dviejų korpusų. Jo viršininkas - kapitonas. Sako, Maskvos ir Leningrado kalėjimų viršininkai - generolai. Panevėžio kalėjimo viršininkas ir skyrių viršininkai buvo rusai, o korpusų vyresnieji ir prižiūrėtojai - rusų ir lietuvių mišinys. Tarp jų maža padorių žmonių.

Didesnė dalis - tikri visuomenės atmatos. Tai žmonės, nusigyvenę iki visiško dvasinio skurdo. Žiūrint į lietuvius, apsirengusius rusiška uniforma, gaila būdavo, kad tokie padarai gimė mūsų žemėje. Jie niekina savo tautą, niekina savuosius, todėl baisesni už atėjūnus.

Jie mano, kad būsime laimingi, kai subolševikėsime, kai siela būsime panašūs į rusus. Jie nesupranta, kad tuomet iš mūsų nieko nebeliks. Jie nežino, jog kiekvienas okupantas stengiasi okupuotuosius supanašinti į save -asimiliuoti. Jie neišmano, kad asimiliacija mūsų tautai, o ypač Vilniaus ir Klaipėdos kraštams bei Rytprūsiams pridarė didžiausių nuostolių. Jie tikro lietuviško gyvenimo džiaugsmą išmainė į svetimą, tolimą, šaltą ir tuščią raudoną miražą.

Kai mane iš tardymo sumuštą į kamerą grąžino, visi manėme, kad jeigu iš karto į karcerį nepatupdė, tai ir nebesodins. Žadėjo, pagąsdino, ir baigta. Bet rytą po pusryčių atėjo korpuso vyresnysis ir liepė pasiruošti dešimčiai dienų į karcerį. Liepė palikti drabužius, visą maistą ir apsivilkti tik švarku. Kitame name, kur anksčiau buvo kalėjimo dirbtuvės, viename kambaryje įtaisytas karceris.

Cementinės grindys, jokio baldo. Prie durų -parašė. Du langai uždengti medinėmis dėžėmis, kad nematytum, kas dedasi kieme. Naktį miegosi ant grindų.

Document Information

Valgyti gausi gramų duonos ir šalto vandens. Reikia prisipažinti, kad nereikėtų čia vargti, - pasakė korpuso vyresnysis ir išėjo.

Buvo rugsėjis. Drungnas oras kvepėjo rudeniu. Karceryje drėgna ir vėsu kaip rūsyje. Tokiu metu mūro patalpose šalčiau kaip ore. Ratu vaikščiojau, kad nesušalčiau. Pavargęs prisėdau pailsėti, bet prižiūrėtojas įspėjo, kad nesėdėčiau. Jis, žinoma, galėtų "nematyti" arba švelniau perspėti, bet jis bolševikas, ir jam malonu, kad aš kenčiu. Keikdamas vadina fašistu, nors nei jis manęs, nei aš jo nepažįstu. Kažkada teko skaityti antikomunistinę brošiūrą, rodos, "Interviu pas Leniną" ar kaip kitaip pavadintą.

Ką jūs darysite, kad absoliuti dauguma paklustų tokiai mažumai? Aš visus savo valstybės piliečius padarysiu vergais ir iš jų išrinksiu paklusnesnius kitiems vergams prižiūrėti. Ir nebus geresnio prižiūrėtojo už vergą, parinktą iš pačių vergų. Saulė užgeso, ir langų stiklai pasidarė žydros spalvos. Aš pavargęs stovėjau prie sienos.

Skaudėjo kojos ir galva. Kai po kiek laiko vėl pakėliau galvą, juodi langų virbalai kaip supintos lazdos dengė tamsumą. Už jų dar juodesne mase atsimušė medinės langų dėžės. Baigė temti. Prižiūrėtojas uždegė šviesą. Koridorium nešiojo į kameras vakarienę. Man nedavė, nes per pusryčius suvalgiau savo davinį. Paskelbus "otbojų", susiriečiau ant cementinių grindų kaip šuva ant skiedryno, švarku susisukau galvą ir užmigau.

Rakinamų durų žvangėjimas prižadino, ir aš drebėdamas pašokau. Įėjo korpuso vyresnysis - lietuvis Gramošius ir prižiūrėtoja moteris rusė. Jie atnešė kareivišką katiliuką garuojančios tirštos riebios sriubos -kopūstų ir skustų bulvių mišinio. Davė riekę duonos ir porą suteptinių su sviestu ir dešra. Išsrėbiau sriubą, duona užsikąsdamas, o suteptinius ir kiaušinį pasidėjau kitai dienai.

Pavalgius ir šaltis nustojo krėsti. Geriems žmonėms didžiausio dėkingumo kupina širdimi vėl atsiguliau, bet užmigti negalėjau, nes nuo tokio guolio skaudėjo šonus, galvoje pynėsi visokiausios mintys. Kitą rytą į karcerį atvarė tris rusus - vieną karininką ir du kareivius, išplėšusius banką ar kino teatro salę. Su jais buvo geriau, nes jie visiškai nepaisė prižiūrėtojo pastabų. Susėdo ant grindų ir rockin kūnas 3 dienas lieknas šnekėjosi, pasakodami įvairiausius nuotykius. Jautėsi kaip namie, nes.

Atsisėdau ir aš. Visi trys rusai buvo vienmarškiniai ir vakare ėmė drebėti. Vienas atėmė iš manęs liemenę. Užsinorėjo rūkyti, bet niekas neturėjo degtukų.

Išlaužė lango rėmą, iš kepurės išpešė žiupsnį vatos, susuko į rutulėlį ir ėmė anl grindų rėmu vatą kočioti, trinti. Įkaitusi vata pradėjo rūkti. Urvinio žmogaus priemonėmis rockin kūnas 3 dienas lieknas ugnies, užsirūkė. Taip daro visi kaliniai. Jei nėra medžio, vatą trina bato padu. Po dešimties dienų grįžęs į kamerą, didesnę pusę žmonių radau išvežtą.

Į jų vietą radau atgabenta naujų iš Rokiškio ir Biržų apskričių. Vieną rokiškėną vyrai nešiojo, nes jam buvo peršauta koja. Jis buvo miškinis. Miške juos apsupo rusai. Dalis miškinių prasiveržę pabėgo, trejetą nušovė, o šį sužeistą atvežė ir įmetė į kalėjimą. Nei vaistų, nei tvarsčių nedavė, joks gydytojas neateidavo jo pasižiūrėti.

Banditas, fašistas - tegul dvesia. Kameros draugai vandeniu plovė pūliuojančią žaizdą, plėšė marškinius ir perrišinėjo. Mano lūpos sugijo, tik pečiai, nugara ir šlaunys buvo geltonomis dėmėmis dėmėti. Įkėlę kojas į Lietuvą, bolševikai nedelsdami ūkininkus apkrovė pyliavomis. Kai pavasarį aruodai ištuštėjo ir grūdų tiktai sėklai beliko, vėl uždėjo naujas pyliavas, kokias ir rudenį būtų buvę sunku atiduoti. Dėl pyliavų daug ūkininkų pateko į kalėjimus.

Pyliavos - bolševikinių racionalizatorių išradimas, kaip priversti ūkininkus atsisakyti nuosavybės ir prašytis, kad priimtų į kolchozus. Pyliavos taipogi puikus pretekstas žmogų įkišti į kalėjimą ir paskui išvežti į Rusiją nemokamiems darbams. Sovietų sąjunga taip sutvarkyta, jog užtenka "šlovingai" ir "mylimai" komunistų partijai pagalvoti, ir piliečiai, jos įkvėpti", su "didžiausiu patriotizmu, savanoriškai prašosi" priimami į kolchozus, "savanoriškai perka" paskolos lakštus, su "didžiausiu džiaugsmu" vyksta į Kazachstano plėšinius, "savanoriškai", "patriotizmo" apsėsti, veža grūdus.

Stalino "čistkos" metu buvo teisiami įžymūs čekoslovakų komunistai. Teisiamieji prisipažino tokius nusikaltimus, kokių nebuvo padarę. Vieno teisiamojo sūnus "prašė", kad jo tėvui skirtų mirties bausmę. Dabar pats darbymetis, o aš kalėjime sėdžiu. Žmona su trejetu mažų vaikų, ką ji padarys? Iš to sėdėjimo ir valdžiai, ir mano šeimai - gryniausi nuostoliai. Būtų bent palaukę, kol nupjausiu ir prikulsiu javų, o dabar Mūsų toks gyvenimas, toks likimas: kas eina, tas mina, kas nori, tas ima. Taip aimanavo ūkininkai, netekę laisvės, kad neįstengė Kremliaus kiauro maišo pripilti.

Kaltinamus baudžiamojo kodekso 58 straipsniu bolševikai ko ne visus įtarė esančius LLA nariais. Jie nujautė ir žinojo, kad yra tokia organizacija, bet negalėjo siūlo galo nutverti.

Per strebus ir komunistuojančius čekistai rinko žinias apie kiekvieną žmogų.

Man nepavyko iš jos grįžti tykiai ra­ miai. Po aštuoniolikos mėnesių mane atleido, užsitraukiau gėdą ir sužlugdžiau savo mylimąjį, nors, aišku, jis ir pats buvo kaltas. Negaišiu laiko pasakodama apie savo vaikystę ir paaug­ lystę.

Suimtuosius kankino, kad mylėk savo kūną kolagenas numeskite svorį, kas yra tos organizacijos nariai. Vieną troškūnietį ūkininką kasnakt ylomis badė, kad prisipažintų, kokiu reikalu pas jį lankydavosi žmonės. Tas ūkininkas laikė veislinį eržilą. Čekistai įtarė, kad eržilas esąs tiktai priemonė nusikaltimui pridengti.

Visi, kas vedė kumeles pas eržilą, buvo įtarti LLA nariais, o eržilo savininkas - tos organizacijos organizatoriumi. Iš ilgamečio prityrimo čekistai žinojo, jog be kruvino teroro žmonių laisvės troškulio nenutildysi. Ir visur, kur tik įkelia kojas, pirmiausia siekia sukelti krašte nerimą, sujaukti ramybę rockin kūnas 3 dienas lieknas toje maišatyje siekti tamsių tikslų. Jaukimo taktika buvo vartojama ir kalėjime. Kartą arba du kartus per savaitę iš kalėjimo išveždavo po kelis šimtus žmonių.

Veždavo nuteistuosius ir tuos, kuriems negalėjo kaltės prisiūti, bet žinojo, kad tokie žmonės nepritaria komunistams. Veždavo, bet žmonių skaičius kalėjime nemažėjo. Iš milicijos ir čekistų urvų kalėjimas kas dieną prisipildydavo naujomis aukomis. Nauji žmonės kalėjime būdavo brangūs svečiai, nes jie atnešdavo šviežių žinių. Kaliniui žinios yra jo ateities ramstis, reikalingas ne mažiau kaip maistas, kaip oras ir vanduo. Nežiūrint čekistų pastangų kalinius taip išmaišyti, taip sugrupuoti ir izoliuoti, kad jie nežinotų, kas dedasi išoriniame pasaulyje, kaliniai vis dėlto nemaža žinodavo.

Žinodavo, kas kokioje kameroje sėdi, kas kiek nuteistas, kokie šnipai kamerose, žinodavo svarbesniąsias politines naujienas. Žinios į kalėjimą patekdavo įvairiais kanalais - su siuntiniais, per naujai atvarytus, per prižiūrėtojus. Pasitaikydavo, kad koks drąsuolis taiklia ranka iš miesto sodo įmesdavo į kalėjimo kiemą susuktą raštelį ir jis patekdavo kaliniams. Iš kameros į kamerą žinios būdavo perduodamos telegrafu. Reikėjo tik mokėti Moržės abėcėlę. Telegrafas kalėjime veikdavo dieną ir naktį.

Įlindęs kur į kampą, kad prižiūrėtojas pro skylę nematytų, telegrafistas, pridėjęs puodelį prie sienos ir prie jo priglaudęs ausį, kaldavo pagaliuku sieną. Kitoje kameroje toks pat telegrafistas, išgirdęs kalant, kartodavo tą patį. Ir taip užsimegzdavo ryšys. Garsas mūro siena labai gerai girdimas net iš trečio aukšto. Aktingiausi žinių rinkėjai ir skleidėjai buvo mūsų energingas ir patriotiškai nusiteikęs jaunimas, ypač moksleiviai.

Kameroje jų būdavo po kelis. Jaunimas - kalėjimo lietuviška siela, gyvybė ir energija. Linksma, optimistiška nuotaika, gražiu patriotizmu jie užkrėsdavo abejingus ir paniurusius senius. Grąžintas iš karcerio į kamerą, dieną ir naktį galvodavau, kada vėl pašauks tardyti.

Slinko dienos, savaitės, bet manęs niekas nejudino. Iš kalėjimo išgabeno keletą etapų į Rusiją. Išvežė draugą Jurgį Karosą ir daug kitų pažįstamų. Dauguma - nebaigti tardyti.

Trečios savaitės pradžioje liepė pasiimti daiktus. Maniau, kad išveš į Rusiją. Nuvedė į antrą aukštą ir įleido į kamerą, kur buvo patalpinti ištardyti ir laukiantieji teismo arba etapo. Kamera tokio didumo kaip skirstomoji, bet žmonių daug mažiau. Visi tilpome gultuose ir ant grindų. Po narais lindėti niekam nereikėjo. Čia žmonės keitėsi kas dieną. Vienus šaukdavo į teismą, kitus iškeldavo į etapines kameras, o iš pereinamosios ir daboklių atvarydavo naujų ištardytų žmonių.

Čia buvo sugautų miškinių, ūkininkų už miškiniams paramos teikimą, darbininkų, buvusių komjaunuolių ir komunistų, kaltinamų komjaunimo ir partijos išdavimu. Jų laukė ilga ir sunki bausmė. Praėjusių tardymo kančias kai kurių žmonių kūnuose buvo likusios pasekmės: šeduviškio Šidlausko randuota galva nuo revolverio rankenos smūgių, ūkininkui Arimavičiui elektros laidais sukapoti pečiai, kitiems išdaužyti dantys, sužalotos lūpos ir t.

Buvo vienas vokietis Vilčis, pasprukęs iš apsupto katilo ties Liepoja.

Antras - rudas kaip šuva. Jeigu kokia galybė staiga atskleistų ir parodytų žmogaus ateitį, nuo siaubo gal žmogui liežuvis sustingtų, gal širdis nustotų plakusi. Buvau skaitęs, daug girdėjęs ir metais ant savo kailio patyręs bolševikinio "rojaus saldybių", bet negalėjau įsivaizduoti ir nesitikėjau sulaukti to, ką teko patirti kalėjimuose ir priverčiamųjų darbų stovyklose. Jeigu mūsų žmogaus nebūtų" lydėjęs gražus optimizmas, maža būtų buvę pasiryžėlių gyvenimą pasitikti ir iškęsti.

Jis sakėsi esąs Leipcigo viešbučio savininkas. Moteriškai apsirengęs per miškus pamažu slinko į Vokietiją. Netoli Panevėžio jį sučiupo. Kaltinamas buržuaziniu nacionalistu. Žodžiu, kameroje buvo visokio amžiaus, visokio verslo žmonių.

Kartą iš karcerio atvarė žmogų, kilusį nuo Pasvalio. Karceryje išbuvęs tris savaites. Tardomas rockin kūnas 3 dienas lieknas, todėl čekistai paguldę jį ant grindų, atsegioję drapanas ir ant pliko pilvo užpylę žarijų. Skausmo ir siaubo pagautas šokęs, ir žarijos subyrėjusios į kelnes. Apdegęs pilvas ir kojos. Kol pranyko pūslės ir apgijo žaizdos, jį laikė kameroje. Toje kameroje išbuvau iki spalių 11 dienos.

Kadangi kaltinamasis aktas buvo paskelbtas ir daugiau nebetardė, laukiau teismo. Nuvedė prie kalėjimo vartų. Iš raštinės išėjo Morevas ir dar vienas čekistas.

Už vartų burzgė automobilis. Mašinoje šalia manęs iš vienos pusės atsisėdo Morevas, iš kitos - antras čekistas Morevas rankoje laikė pundą popierių. Už Respublikos gatvės mašina pasuko į Vasario 16 gatvę.

Pravažiavome saugumo namus ir sustojome prie buvusio Panevėžio burmistro Chodakausko rūmų. Erdviame, kilimais išklotame kambaryje už. Ant stalo 4 telefonai. Pasakyk, Antanaiti, ar keturių mėnesių užtenka kaltei prisipažinti, ar neužtenka? Pasakyk, kokiai slaptai organizacijai priklausei? Pasikėlęs nuo stalo pulkininkas milžinišku kumščiu smogė man į sprandą, net akyse sužaibavo.

Paėmęs už apykaklės, pastatė, ir abu su Morevu ėmė kumščiais mušti. Man nebaigus sakinio, pulkininkas čiupo, partrenkė ant grindų, Morevui liepė sėsti ant sprando, o pats kirto ir kirto bizūnu Mėginau pasikelti, bet tuojau vėl parkritau. Išpylė prakaitas, ir aš kaip drugio krečiamas ėmiau drebėti. Pulkininkas pašoko, padavė stiklą vandens. Paspaudė skambutį, ir įėjo kariškai apsitaisiusi moteris.

Atnešė tabletę. Nurijau, bet geriau nepasidarė - ėmiau vemti. Moteris vėl skubiai išbėgo ir po kiek laiko grįžo su švirkštu. Kol ji mane gaivino, pulkininkas su Morevu kažką patyliais šnibždėjosi. Paskui priėjo prie manęs ir sako: - Klausyk, Antanaiti, esi mokytojas ir leidiesi tokias žeminančias priemones vartoti.

Juk ne gyvulys esi.

Christopher Hitchens on Economic Stimulus, Education, Schools, Savings and Loan Crisis (1993)

Šitaip su žmogumi elgtis ir man garbės nedaro, bet kada pats taip nachališkai meluoji ir užsispyręs giniesi, mums kitos išeities nebėra. Visi tavo draugai prisipažino, tik tu vienas spiriesi. Jei netiki, eime, parodysiu. Nuvedė į kambarį. Žiūriu ir savo akimis netikiu - kambaryje sėdi gydytojas Vladas Rumbauskas.

Visi suimti. Aš visiškai apstulbau.

Šeimos nelaimė visu baisumu atsistojo prieš akis. Kur dėsis vaikai? Nelaimė buvo tokia didelė, tokia skaudi. Kai grįžome į kabinetą, Morevas šypsojos pergalės džiaugsmu. Jis stengėsi būti santūrus ir rimtas, bet sunku jam nesišypsoti, kuomet džiaugsmas nebetelpa krūtinėje. Ir tau, ir mums reikia pailsėti, - tęsė pulkininkas. Jau brėško, kai Morevas iš Chodakausko rūmų nuvarė mane į rockin kūnas 3 dienas lieknas daboklę.

Mažutėje kameroje ant cementinių grindų susirietę ir susispaudę gulėjo keletas žmonių. Man įėjus, jie pasikėlė, darydami taką praeiti. Oras drėgnas, tvankus, primiegotas. Pasienyje siaurutis suoliukas, ant kurio pečius surėmę, sėdėdami snaudė du vyrai - kunigas Rakickas ir gimnazijos mokytojas Strabulis.

Ant grindų gulėjo miesto darbininkai ir kaimo žmonės. Jaučiau pakilusią temperatūrą. Išpurtęs mano veidas, sutinęs sprandas ir mėlyni pečiai padarė nekokį įspūdį. Žvėrys, ne žmonės. Besikalbant patekėjo saulė, artinosi metas keltis. Po ruošos vėl uždarė kameroje. Atėjo sunkiausios valandos. Nuo skausmo ir karščio galva degte degė, burna išdžiūvo, o gulėti - negalima. Neseniai rockin kūnas 3 dienas lieknas žmonės pasakojo apie baisius įvykius kaimuose ir miškuose. Mieste prie senos bažnyčios, aikštėje dvi paras išgulėjo pablokšti šeši miškinių lavonai.

Prie Vadoklių pagautą miškinį gyvą už kojų pririšo prie sunkvežimio ir žeme vilko į Panevėžį. Nudrisko visi drabužiai, sutrupėjo galva, išsidrabstė smegenys. Rankų ir nugaros pliki kaulai belikę. Tokio žmogaus išniekinimo, tokio pasityčiojimo iš mirusio ir pasakų baisybėse nerasi.

Krekenavoje apie 20 lavonų gal ir dabar aikštėje tebedrybso. Susirėmimuose su miškiniais rusų žūstą daugiau. Vienas ūkininkas sakėsi matęs, kaip nuo Krekenavos prašvilpęs sunkvežimis, prikrautas rusų lavonų. Kuomet Pogužinskas Smilgiuose plaktuku išžudė žydų šeimą, apie tai visi laikraščiai rašė ir žmonių šnekoms nebuvo galo. Dabar nėra dienos, kad nebūtų žudynių, ir visi tyli, kaip niekur nieko nebuvę. Kodėl pirmiau nebuvo tokių skerdynių? Ir lietuviai, ir žydai, ir rusai - visi gyvenome, visi išsitekome.

Bet kai aisiais užėjo "išvaduotojai", taip ir prasidėjo areštai, trėmimai, šaudymai. Atėjo vokiečiai, kilo revanšinės skerdynės. Dabar vėl sugrįžo, vėl atsiskaitymai. Taip giltinės šešėlis ir slankioja krauju rasota Lietuvos žeme. Žiaurūs žmonės! Miškuose žmonės bijo rusų, bijo strebų. Strebai bijo miškinių. Kuomet žmogus visko bijo, jis nieko nebepaiso ir griebiasi kraštutinių priemonių gyvybei apsaugoti. Iš didelio bailumo žmogus pasidaro drąsus. Taip esti kare, taip yra dabar Lietuvoje.

Dabar pas mus vyksta karas - rusų karas su sukilusia prieš juos Lietuva. Skerdynių priedanga vyksta masiniai areštai ir trėmimai į Sibirą. Daugiau išsiskersime, daugiau išveš, ir okupantams bus puikiausia proga prigabenti rusų.

Praslinko diena. Naktį vėl negalėjau užmigti, nes labai skaudėjo sumuštą kūną. Sėdomis tvarsiausi ant suolo ir snūduriavau. Kitos dienos pavakary nuvarė tardyti.

J purviną darbą tu ir savo žmoną įtraukei, o dar giniesi nieko nežinąs apie pda svorio kritimas organizacijas.

Tiek to. Dabar man papasakosi apie LPS. Gintis nebegalėjau, nes visi pasitarimo dalyviai buvo suimti ir apklausinėti. Man buvo svarbu paneigti Vlado tvirtinimą, kad pasitarime buvęs įsteigtas LPS Panevėžio apskrities štabas. Gyniausi ir įrodinėjau, kad jokios organizacijos nebuvo steigiama, buvęs tiktai privačių žmonių privatus pasikalbėjimas. Tavo melagingi parodymai neturi reikšmės.

Meluodamas tiktai sunkini savo padėtį. Surašęs protokolą, mane uždarė čia pat saugumo patalpose, trečio aukšto kambarėlyje. Čia išbuvau savaitę. Maitino duona ir sriuba. Pro langą matėsi kiemas, daboklė ir Moigio gatvelė. Matėsi, kaip varydavo žmones tardyti, kaip ištardytus vesdavo į kalėjimą. Mačiau, kaip iš daboklės varė į kalėjimą žmoną ir jos drauges mokytojas.

Kartą kieme pamačiau brolį, gyvenantį Kaune. Kaip jis čia pateko? Gerokai vėliau sužinojau, kad jis atvažiavo iš Kauno tuo metu, kuomet naktį buvo suimta žmona. Ją areštavę čekistai bute apgyvendino kelis kareivius, kad sulaikytų kiekvieną apsilankantį. Taip įkliuvo brolis, keli mokytojai, mokyklos sargas ir dar du žmonės. Čia sėdėdamas patyriau čekistų darbų tvarką. Saugumo patalpose darbas paskirstytas kaip kokioje įmonėje į dvi pamainas - dieninę ir naktinę.

Dieną paprastai būdavo ramesnis darbas: priiminėdavo siuntinius, ištardytus varydavo į kalėjimą, priiminėdavo suimtųjų gimines ir kitokius interesantus. Patys svarbiausi darbai - naktį. Kai miestas nurimdavo, gyventojai sumigdavo, tuomet apie dvylikę ar pirmą nakties saugumo patalpose, kaip Haufo pasakų vaiduoklių laive, koridoriuose pasigirsdavo skubūs žingsniai, kabinetų durų varstymas, smarkios šnekos ir įsakymų šauksmai.

Iš daboklės ir kalėjimo atvarydavo žmones tardyti. Pasigirsdavo šauksmai, dejavimai. Kartą naktį iš pirmo aukšto pasigirdi šiurpus riksmas. Po kokios minutės pasikartojo dar baisesnis klyksmas, ir jo aidas nuskambėjo tuščiais koridoriais.

Nakties glūdumoje klyksmas buvo ypač baisus. Ką darė tam nelaimingajam - nežinau, bet taip baisiai rėkia tik tie, kuriems raunami nagai arba traiškomi pirštai. Džeremis mane drąsino kvailai linkčiodamas po kiekvieno mano sakinio.

Abu vyrukai nusijuokė, ir aš susimąsčiau, ar mano pajuokavi­ mas slėpė daugiau, nei pati supratau. Toliau kalbėjomės apie branduolinius ginklus rockin kūnas 3 dienas lieknas Leiboristų partijoje pasigirstančius raginimus pritarti vienašališkam kaip pašalinti riebalus nuo raktikaulio. Pakartojau kažkur perskaitytą frazę, kuri, kaip vėliau supratau, tebuvo klišė.

Branduo­ linius ginklus reikia valdyti, o ne drausti. Štai koks tasai jau­ natviškas idealizmas. Tiesą sakant, neturėjau savo nuomonės tuo klausimu. Kitokiame kontekste gal būčiau pasisakiusi už branduolinį nusiginklavimą. Būčiau prieštaravusi, bet sten­ giausi įsiteikti, atsakinėti tinkamai, būti įdomi. Gal ir turėjo būti akivaizdu, kur visa rockin kūnas 3 dienas lieknas veda. Mažutyčia­ me šiltnaminiame studentiškos žurnalistikos pasaulyje buvau apsiskelbusi esanti šaltojo karo karžygė stažuotoja.

Dabar jau tikrai turi būti akivaizdu. Šiaip ar taip, mokiausi Kembridže. Beje, tada susitikimas man visai nepasirodė reikšmingas. Bu­ vome pakeliui į knygyną, bet, užuot ten nuėję, gėrėme arbatą su Džeremio dėstytoju. Ir nieko labai keista. Tais laikais verba­ vimo metodai keitėsi, bet tik šiek tiek.

Vakarų pasaulis gal ir patyrė rimtą transformaciją, jaunieji gal ir tarėsi atradę naują kalbėjimo vienas kitam būdą, buvo sakoma, kad senos užtva­ ros griūva iš pamatų. Kai kurie universiteto dėstytojai ir toliau dairėsi daug žadančios medžiagos ir pateikdavo jaunuolių pa­ vardes būsimiems pokalbiams. Dažniausiai į žmones būdavo tyliai kreipiamasi po studijų praėjus keleriems metams. Niekam niekada nereikė­ jo šito aiškinti, bet biografijos rockin kūnas 3 dienas lieknas ir išsilavinimas tebebuvo svarbu, ir Vyskupas mano gyvenimo istorijoje tikrai nebuvo kliūtis.

Dažnai prisimenama, kiek daug laiko prireikė, kad Berdžeso, Maklino ir Filbio bylomis būtų paneigta prielaida, jog tam tikros klasės asmuo bus ištikimesnis savo šaliai nei kitos klasės.

Aštuntame dešimtmetyje tesigirdėjo garsių išda­ vysčių aidai, tačiau seni verbavimo metodai tebebuvo gajūs. Bet apskritai tiek ranka, tiek petys būdavo vyriški. Ne­ buvo įprasta tuo išsamiai nusakytu nuo seno gerbiamu būdu mėginti prikalbinti moterį. Ir nors gryniausia tiesa, kad Tonis Kaningas galiausiai mane užverbavo darbuotis MI5, jo moty­ vai buvo painūs, ir jis neturėjo oficialaus leidimo. Jeigu jam tikrai atrodė svarbus faktas, kad buvau jauna ir patraukli, pri­ reikė laiko, kad suprasčiau visą tos situacijos tragizmą.

Dabar, 23 kai veidrodis pasakoja visai kitokią istoriją, galiu pasakyti tie­ siai šviesiai ir daugiau nekartoti. Tikrai buvau graži. Daugiau nei graži. Net iš­ kilūs žilabarzdžiai iš penkto aukšto, su kuriais taip ir nesusi­ pažinau ir kuriuos retai matydavau per savo trumpą tarnybą, nenutuokė, kodėl buvau jiems atsiųsta.

Bijodami apsirikti, jie nespėliojo, bet jiems nė nešovė į galvą, kad profesorius Ka- ningas, senas MI5 darbuotojas, tarėsi darąs jiems dovaną no­ rėdamas išsipirkti. Jo atvejis buvo sudėtingesnis ir liūdnesnis, nei kam kada atrodė.

Rengdamasis kelionei, iš kurios neturėjo vilčių sugrįžti, jis pakeitė mano gyvenimą, pasielgdamas nesa­ vanaudiškai žiauriai. Ir dabar tiek mažai apie jį žinau tik todėl, kad jį lydėjau labai trumpą kelio atkarpą. Iš pradžių susitikinėjau dar ir su Džeremiu, bet birželio gale, po baigiamųjų egzaminų, jis išvyko į Edinburgą, ketinda­ mas studijuoti doktorantūroje. Mano gyvenimas tapo ne toks sudėtingas, nors vis dar nerimavau, kad iki jam išvykstant taip ir neįminiau jo paslapties ir negalėjau jam suteikti malonumo.

Jis niekada nesiskųsdavo, neatrodė, kad būtų savęs gailėjęsis. Po kelių savaičių parašė švelnų, apgailestavimų kupiną laišką norėdamas pasakyti, jog įsimylėjo smuikininką, kurį vieną vakarą išgirdo Ašerio salėje grojantį Brucho koncertą, jauną vokietį iš Diuseldorfo, labai rafinuotą, ypač kai reikia lėtų ju­ desių.

Jis vardu Manfredas. Jeigu būčiau mąsčiusi se- namadiškiau, būčiau atspėjusi, nes buvo laikai, kai bet kokios seksualinės vyro bėdos turėjo vienintelę priežastį. Kaip patogu. Paslaptis įminta, galėjau liautis nerimauti dėl Džeremio laimės. Jis švelniai nuogąstavo dėl mano jaus­ mų, siūlėsi atvažiuoti su manimi susitikti ir viską paaiškinti. Aš jam atrašiau jį sveikindama ir jaučiausi labai subrendusi, perdėtai džiaugdamasi jo laime. Tokie nesantuokiniai ry­ šiai buvo legalizuoti vos prieš penkerius metus ir man buvo 25 naujiena.

Parašiau jam, jog tikrai nereikia važiuoti tokį kelią į Kembridžą, kad visada jį kuo gražiausiai prisiminsiu, kad jis man pats mieliausias iš visų vyrukų, ir laukiu, kol vieną gražią dieną galėsiu susipažinti su Manfredu; prašau, rašyki­ me vienas kitam ir toliau. Būčiau mielai padėkojusi už tai, kad jis mane supažindino su Toniu, bet nemačiau pras­ mės kurstyti įtarimų. Ir Toniui nieko nepasakojau apie buvusį jo studentą. Visi žinojo tiek, kiek jiems ir reikėjo žinoti, kad jaustųsi laimingi.

Mes ir buvom laimingi. Kiekvieną savaitgalį susitikinėda­ vome atokioje trobelėje Safolke, netoli Beri Sent Edmundso. Išsuki iš tykios, ramios gatvelės į vos matomą taką per lauką, sustoji seno genėto miško prieigose ir pamatai surizgusių gu­ dobelių krūmuose besislepiančius baltus medinius vartelius. Plytelėmis klotas takas vingiuoja per kuplų darželį lubinai, piliarožės, milžiniškos aguonos iki masyvių ąžuolinių durų, išmargintų kniedėmis ir vinutėmis. Atidaręs tas duris patenki į valgomąjį, kur sienų tinkas pusiau dengia didžiules akmeni­ nes plokštes ir matosi kinivarpų išgraužtos sijos.

Ant sienos priešais duris kabo šviesus Viduržemio peizažas —kalkėmis išbaltinti namukai ir ant virvės sudžiauti skalbiniai. Tai Vins- tono Čerčilio akvarelė, sukurta Marakeše iaisiais, ilsin­ tis po Kairo konferencijos. Taip ir nesužinojau, iš kur Tonis ją gavo. Frida Kaning, daug po užsienį keliaujanti prekiautoja meno kūriniais, nemėgo čia lankytis. Ji skųsdavosi drėgme, pelėsių kvapu ir tuzinu pareigų, susijusių su antraisiais na­ mais. Bet iš tikrųjų kvapas išnykdavo vos namui įšilus, o visas pareigas atlikdavo jos vyras.

Man nereikėdavo daug gaminti. Nors Tonis labai prastai plikė arbatą, virtuvė jam patiko. Kartais būdavau jo padėjėja, ir jis mane daug ko išmokė. Gamindavo itališkus 10 geriausių riebalų degintojų, šito meno išmoko ketverius metus dės­ tytojaudamas viename institute Sienoje. Jam skaudėdavo nu­ garą, todėl kiekvienos viešnagės pradžioje iš laukuose palikto senutėlio jo MGA vilkdavau per sodą džiuto maišus su maistu ir vynu.

Matuojant anglišku matu, vasara tada buvo padori, o Tonis puikiai sudėliodavo dienotvarkę. Dažnai pietaudavo­ me sode, seno kaulenio pavėsyje. Šiaip, pakirdęs iš popietinio snaudulio, jis eidavo maudytis, paskui, jeigu būdavo šilta, skai­ tydavo tarp dviejų beržų pakabintame hamake.

O jeigu būda­ vo tikrai karšta, kartais jį kamuodavo iš nosies plūstantis krau­ jas, todėl tekdavo likti namelyje ir gulėti ant nugaros apsivil­ kus flanelinius marškinius ir ant veido užsidėjus ledo kubelių.

Kartais vakarais eidavome į mišką iškylauti —į gurgždančią pašluostę įsukdavome butelį baltojo vyno, į kedro dėžutę įsi- dėdavome taures, pasiimdavome gertuvę su kava. Tikra puo­ ta ant žolės. Vasarai įsibėgėjus viso tako nebeįveikdavome, nes Tonis sakė, kad einant jam skauda, jis greitai pavargdavo. Keistas šnypšti­ mas ir traškesys, bukai adatėlei lengvai pakylant ir vėl nusilei­ džiant ant deformuotos plokštelės, šnarėjo kaip eteris, kuriuo mirusieji beviltiškai mums kažką šaukė.

Jampatiko su manimi kalbėtis apie savo vaikystę. Jo tėvas Pirmojo karo metu buvo karinio jūrų laivyno vadas, patyręs buriuotojas. Trečio dešimtmečio pabaigoje šeima atostogau­ davo lankydama Baltijos jūros salas, taip jo tėvai rado ir nusi­ pirko akmeninę trobelę atokioje Kumlingės saloje. Toji sala ir tapo vaikystės rojumi, pasodrintu nostalgija. Tonis ir vyresny­ sis jo brolis klajodavo nevaržomi, degindami laužus ir stovy­ klaudami pakrantėse, valtimi nusiūdavo iki negyvenamos sa­ lelės vogti jūros paukščių kiaušinių.

Jis turėjo senų sueižėjusių nuotraukų, įrodančių, kad tasai sapnas buvo tikrovė. Vieną vėlyvo rugpjūčio popietę išėjome į mišką. Dažnai eidavome, bet tąkart Tonis išsuko iš tako, ir aš aklai nusekiau paskui. Brovėmės per atžalyną, maniau, kad galiausiai pasimy­ lėsime kokioje nors tik jam žinomoje slaptoje vietelėje.

Lapai buvo gana sausi. Bet jo galvoje sukosi tik grybai —baravykai. Nuslėpiau nusivylimą ir išmokau kelių gudrybių, kaip tuos baravykus atskirti —poros, o ne lakšteliai, ant koto —dailus ažūras, įspaudus į grybą nykštį nelieka dėmelės.

Aštuntame dešimtmetyje tai buvo egzotiškos vaišės. Viską prisimenu —nubrūžintą pušinį stalą lenktomis kojomis, dažytą išblukusia melsva anties kiau­ šinio spalva, didelį fajansinį dubenį su slidžiais baravykais, 28 šviesiai žalioje lėkštėje su įskilusia glazūra įkrėstą kukurūzų košės diską, šviečiantį lyg mažutytė saulė, apdulkėjusį juodą vyno butelį, pipirais apibarstytas gražgarstes įdužusiame bal­ tame dubenyje ir Tonį, gebantį pagaminti padažą per kelias se­ kundes —rodos, tiesiog nešdamas salotas į stalą jis šlakstė jas aliejumi ir visu kumščiu spaudė citrinos puselę.

Mano mama padažus gamindavo labai atidžiai, kaip vaistininkė. Prie to stalo mudu su Toniu valgydavome daug panašių patiekalų, bet šitas buvo neprilygstamas. Koks paprastumas, koks skonis, koks žmogus! Tą vakarą pakilo vėjas, ir uosio šaka dunksėjo ir braižėsi į šiaudų stogą. Po vakarienės reikėtų paskaityti, pas­ kui —būtinai pasikalbėti, bet tik pasimylėjus, o mylėtis gali­ ma tik išgėrus dar po taurę vyno.

Kaip meilužis? Na, aišku, ne toks energingas ir nenuils­ tantis kaip Džeremis. Ir nors pagal amžių Tonis buvo gerai išsilaikęs, truputį susierzinau pamačiusi, ką kūnui gali pada­ ryti penkiasdešimt ketveri metai.

Jis sėdėjo ant lovos krašto ir lenkėsi nusimauti kojinės. Vargšė basa jo pėda atrodė kaip nudėvėtas senas batas. Neįtikėtinose vietose mačiau rockin kūnas 3 dienas lieknas sio kūno klostes —net ir ties pažastimis. Kaip keista, kad taip stebėdamasi —bet greitai susiturėdama —nesusimąsčiau, jog žvelgiu į savo pačios ateitį. Man buvo dvidešimt vieneri. Tai, ką įsivaizdavau kaip normą —stangru, lygu, lankstu, —buvo tik laikinas ypatingas jaunystės atvejis.

Man senimas buvo atskira rūšis, kaip žvirbliai ar lapės. O dabar bet ką atiduočiau, kad vėl galėčiau būti penkiasdešimt ketverių! Stipriausias smūgis tenka didžiausiam žmogaus organui —seni žmonės nebetin­ ka savajai odai.

Ji nuo jų —nuo mūsų —karo tarsi per didelis mokyklinis švarkelis. Arba pižama. Ir krintant tam tikrai švie­ sai, —nors galėjo būti, kad atspalvį teikė miegamojo užuolai- 29 dos, —Tonis atrodydavo gelsvas lyg sena knyga popieriniais viršeliais, kurioje galėjai pasiskaityti apie įvairiausias nelai­ mes — persivalgymus, randus, likusius po kelio ir apendik­ so operacijų, šuns įkandimą, nelaimingą atsitikimą laipiojant po kalnus ir vaikystėje ištikusią baisybę — užkritusią karštą keptuvę; po šio nelaimingo atsitikimo jam išpliko lopas gaktos plaukų.

Dešinėje krūtinės pusėje matėsi baltas keturių colių randas, einantis link kaklo, ir jo istorijos Tonis niekada nepa­ sakojo. Bet nors ir atrodė šiek tiek Jis buvo rafinuotas. Aš susijaudindavau vien nuo to, kaip jis mane nurengdavo ir persimesdavo per ranką drabužius lyg baseino patarnautojas, vien tada, kai kartais panorėdavo, kad apžergčiau jam galvą, — šitai man buvo nauja, kaip ir graž- garsčių salotos. Kildavo ir abejonių.

Jis mokėjo būti ūmus, kartais nekan­ traudavo peršokti prie kitko; jo gyvenimo aistros —gėrimas ir kalbėjimas. Jau vėliau kartais pagalvodavau, kad jis sava­ naudis, tarsi koks mokinukas skuba kuo greičiau pasitenkinti, o pasitenkinimo akimirką paprastai išreikšdavo surikdamas gergždžiančiu balsu. Ir dar jis buvo per daug apsėstas mano krūtų, kurios, neabejoju, tada buvo puikios; bet vis tiek neat­ rodė normalu, kai kone Vyskupo amžiaus vyriškis įsikibdavo į jas kaip kūdikis ir faktiškai žįsdavo keistai unkščiodamas.

Jis buvo vienas iš tų anglų, kurie vos septynerių atplėšiami nuo mamyčių ir ištremiami į bukinančias internatines mokyklas. Ir jie, vargšeliai, niekada nepripažįsta patirtos žalos, tiesiog kažkaip ją išgyvena, ir tiek. Bet šie skundai visai nerimti. Man viskas buvo nauja — nuotykis, įrodęs mano pačios brandą. Viską jam atleidau. Ir dar man patiko tos minkštos it pagalvėlės lū­ pos. Jis žavingai bučiavosi. Ir dar kai ką pastebėjau bė­ gant metams — ogi ištisą kalnų grandinę, skiriančią nuogą vyriškį nuo apsirengusio.

Tarsi rockin kūnas 3 dienas lieknas žmonės, besidalijantys vie­ nu pasu. Bet, sakau, man tai vargiai rūpėjo, viskas tada buvo viena —seksas ir kulinarija, vynas ir trumpi pasivaikščiojimai, pašnekesiai. Ir dar buvome darbštūs. Iš pradžių, tų metų pava­ sarį ir ankstyvą vasarą, darbavausi rengdamasi baigiamiesiems egzaminams.

Tonis man niekaip negalėjo padėti. Jis sėdėdavo priešais mane ir rašydavo monografiją apie Džoną Di. Jis turėjo daugybę draugų, bet, savaime suprantama, kol len viešėdavau, niekada jų nesikviesdavo.

Svečių turėjome tik kartą. Vieną popietę jie atkeliavo automobiliu su savu vai­ ruotoju; tai buvo du vyriškiai, pasipuošę tamsiais kostiumais, sakyčiau, maždaug keturiasdešimties su viršum. Tonis kiek per atžariai manęs paprašė, kad eičiau į mišką pasivaikščioti ir grįžti neskubėčiau. Kai po pusantros valandos grįžau, vy­ riškiai jau buvo išvažiavę. Tonis nieko neaiškino, ir tą vakarą grįžome į Kembridžą.

Trobelė ir buvo vienintelė vieta, kur susitikdavome. Kem- bridžas per daug panašus į kaimą; Tonis ten buvo per gerai visų pažįstamas. Pasiėmus kelioninį krepšį man tekdavo pė­ dinti į atokiausią miesto užkampį, kur baigėsi gyvenamųjų namų kvartalas, ir laukti autobusų stotelės stoginėje, kol jis 31 atvažiuos savuoju paliegusiu sportiniu automobiliu. Automo­ bilio stogas turėjo nusileisti, bet sudedamieji metaliniai stry­ pai, prilaikantys brezentinį stogą, buvo per daug surūdiję, kad susilenktų.

Senutėlyje MGA buvo ir lemputė ant chromuotos kojelės, ir išklibę mygtukai. Jausdavai, kaip po kojomis vibruoja šiltos skardinės grindys. Per nuga­ rą nubėgdavo malonūs šiurpuliukai, kai išeidavau iš autobuso laukiančiųjų eilės ir, apmaudžiai stebint eiliniams keleiviams, iš varlės pavirsdavau princese —pasilenkusi įsliuogdavau ir įsitaisydavau šalia profesoriaus. Tarsi viešai gulčiausi į lovą. Pasibaigus egzaminams Tonis pasakė, jog dabar jis prisi­ ims visą atsakomybę už tai, ką skaitysiu. Pakaks romanų!

Jis buvo teisus. Mokykloje istorijos mokiausi tik iki keturiolikos metų. Dabar buvau dvidešimt vienerių, palaiminta privilegijuoto išsilavinimo, bet Ažen- kūras, dieviškoji karalių teisė, Šimtametis karas man tebuvo paprastos frazės. Bet globai atsidaviau. Pateikta medžiaga buvo įdo­ mesnė nei matematika, o knygų sąrašas trumpas —Vinstonas Čerčilis ir Dž. Apie kitką profesorius man pa­ pasakos pats. Pirmoji konsultacija įvyko sode, po kauleniu. Sužinojau, kad nuo šešiolikto amžiaus anglų, o paskui britų Europos po- 32 litikos pagrindas buvo politinės pusiausvyros siekis.

Iš manęs buvo pareikalauta pasiskaityti apie ųjų Vienos kongresą. Tonis atkakliai tvirtino, kad pusiausvyra tarp tautų yra taikios diplomatijos teisiškos tarptautinės sistemos pamatas.

Gyvy­ biškai svarbu, kad tautos viena kitą kontroliuotų. Dažnai skaitydavau viena, po pietų, kai Tonis eidavo pas­ nausti —vasarai baigiantis pogulio metas vis ilgėdavo, ir turė­ jau į tai atsižvelgti. Iš pradžių jam darė įspūdį mano greitasis skaitymas.

Du šimtai puslapių per porą valandų! Paskui aš jį nuvyliau. Negalėdavau aiškiai atsakyti į jo klausimus, neišlai­ kydavau atmintyje informacijos. Šie egzaminai žodžiu vykdavo mums vaikštinėjant po mišką, prie vyno tau­ rių, suvalgius jo gamintą vakarienę.

Negalėjau pakęsti Tonio atkaklumo. Norėjau, kad būtume meilužiai, o ne mokytojas ir mokinė. Kai nežinodavau atsakymų, pykdavau ir ant jo, ir ant savęs. O paskui, po kelių irzlių sesijų, pradėjau šiek tiek di­ džiuotis, ir ne tik dėl to, kad pasirodydavau vis geriau.

Ėmiau įsidėmėti pačią istoriją. Jaučiausi įgijusi kažką brangaus, atro­ dė, kad pati viena viską atradau ir supratau, kaip ir faktus apie sovietinę priespaudą. Juk tikrai septyniolikto amžiaus pabai­ goje Anglijoje gyveno laisviausia ir smalsiausia visuomenė, kokią tik pasaulis buvo matęs? Juk tikrai anglų Šviečiamasis amžius buvo reikšmingesnis nei prancūzų?

Juk tikrai Anglija turėjo atsiskirti, kad žemyne grumtųsi prieš katalikų despo- Iizmą? Taigi, be jokių abejonių, esame tos laisvės paveldėtojai. Mane buvo lengva įtikinti. Buvau rengiama pirmajam pokalbiui rugsėjį.

Jis turėjo susikūręs anglės, kokią jie norė- 33 tų priimti arba kokios jis pats norėtųpaveikslą ir nerimavo, kad siauras mano išsilavinimas nepakištų kojos. Jis tikėjo­ si, — kaip vėliau paaiškėjo, veltui, — kad tarp pokalbio da­ lyvių bus ir vienas iš senų jo studentų.

Primygtinai reikalavo, kad kasdien skaityčiau laikraštį, ir tas laikraštis, aišku, turėjo būti The Times, tais laikais išties didingas leidinys. Anksčiau menkai domėjausi būti subalansuotam svorio metimui lancaster pa, net nieko nebuvau girdėjusi apie vedamuosius. Paaiškėjo, jog tai ir yra laikraščio širdis. Iš pir­ mo žvilgsnio proza buvo panaši į šachmatų uždavinį. Taip ir užsikabinau. Žavėjausi pompastiškais, prašmatniais praneši­ mais visuomenei rūpimais klausimais.

Tos nuomonės būdavo kažkokios neįžvelgiamos, be jokių nuorodų į Tacitą ar Vergili­ jų. Tokios brandžios, taip apmąstytos! Maniau, bet kuris iš tų anonimiškų rašytojų galėtų būti viso pasaulio prezidentu. Ir kas gi tuo metu rūpėjo visuomenei? Vedamuosiuose galingi šalutiniai sakiniai skriejo elipse aplink spindinčius esminius veiksmažodžius, bet laiškų skyrelyje niekas niekuo neabejojo. Ten planetos buvo įstrigusios, giliai neramiose šir­ dyse laiškų rašytojai žinojo, kad šalis grimzta rockin kūnas 3 dienas lieknas neviltį, įniršį ir desperatišką savęs žalojimą.

Viename laiške buvo pareikšta, kad Jungtinė Karalystė pasidavė tūžmingai akrasijai —Tonis man priminė, jog tai graikiškas žodis, reiškiantis veiksmus, priešingus geriausiam kieno nors sprendimui. Naudingas žodis. Įsimi­ niau. Bet geriausio sprendimo nebuvo, nebuvo kam demons­ truoti priešiškus veiksmus. Visi kraustosi iš proto, visi taip kal­ bėjo. Dekadansas, nykimas, vangus neveiklumas ir apokalipsė Į atsargą išėjusio kontradmirolo laiš­ ke buvo sakoma, kad šalis tapo panaši į rūdijantį karo laivą, laikomą seklumoje.

Tonis perskaitė tą laišką per pusryčius ir sumojavo laikraščiu man panosėje, garsiai šnarindamas pus­ lapius —tais laikais laikraštinis popierius greitai susiglamžy­ davo ir traškėjo. Skęsta pa­ prasčiausia nelemta valtis!

Tie metai — ieji —buvo tik pradžia.

Smaguris Ian McEwan 2017 PDF

Kai pradėjau skaityti laikraščius, ilgai netrukus įvedė trijų darbo dienų sa­ vaitę, vėl pradėjo riboti elektros energijos tiekimą, vyriausy­ bė paskelbė nepaprastąją padėtį. Tikėjau tuo, ką skaičiau, bet viskas atrodė kažkur toli.

Kembridže viskas buvo beveik taip pat, kaip anksčiau, taip pat ir Kaningo trobelę supančiuose miškuose.

Nepaisant istorijos pamokų, man atrodė, kad aš niekaip nesusijusi su tautos lemtimi. Turėjau vieną lagaminą drabužių, mažiau nei penkiasdešimt knygų ir kelis iš vaikys­ tės likusius daiktus savo namų miegamajame. Turėjau meilužį, kuris mane dievino, gamino man valgyti ir niekada negrasino palikti žmonos. Teturėjau vieną įsipareigojimą — darbo po­ kalbį, įvyksiantį po daugelio savaičių.

Buvau laisva. Taigi ką sau maniau kreipdamasi į saugumo tarnybą, ketindama su- 35 tvirtinti paliegusią valstybę, sergantį Europos žmogų? Nieko, nieko nemaniau. Man pasitaikė proga, ir ketinau ja pasinaudoti. Tonis taip norėjo, vadinasi, norėjau ir aš, be to, nieko kita nepasitaikė.

Tai kodėl gi ne? Be to, vis dar jaučiausi esanti atsakinga ir prieš tėvus, o jie apsidžiaugė išgirdę, kad svarstau galimybę darbuotis garbin­ game valstybės tarnybos — sveikatos apsaugos ar socialinės apsaugos —flange. Gal ir neišpildžiau mamos lūkesčių, ato­ mo nesuskaldžiau, tačiau tokios solidžios pareigos neramiais laikais turėjo ją guosti.

• Svorio kritimas 5kg per vieną savaitę
• Впрочем, я-то знал, что рано или поздно, но ты придешь.
• Smaguris Ian McEwan PDF | PDF
• Он печально взирал на озеро и не сразу до его сознания дошли слова, которые Хилвар прошептал ему на ухо.

Ir šitai, savaime suprantama, paaiškino, kodėl išsinuomojau mažutytį kambarėlį prie Jėzaus parko ir darbavausi iš peties net savaitgaliais. Gal mama ir būtų kiek skeptiškiau į viską žvelgusi, jei­ gu tą vasarą mano sesuo Liusė nebūtų įklimpusi į didžiulę bėdą ir nukreipusi jos dėmesio. Liusė visada buvo trankesnė, smarkesnė, labiau linkusi rizikuoti, ir laisvūniškas septintasis dešimtmetis, klibikščiuojantis į aštuntąjį, ją įtikino daug la­ biau nei mane.

Dabar ji buvo dar ir dviem coliais aukštesnė; Liusė — pirmas mano matytas žmogus, dėvintis nudrėkstus džinsus. Serena, atsipalaiduok, būk laisva!

Leiskimės į ar mėlynės gali numesti svorio Ji užsikrėtė hipiais tada, kai jie ėjo iš mados, bet provincijos miesteliuose taip ir būna. Sesuo taip pat kartojo visam pasau­ liui, kad vienintelis jos gyvenimo tikslas —tapti gydytoja, te­ rapeute arba pediatre. Liusė siekė ambicingų tikslų keliaudama aplinkkeliais.

Tą liepą ji kėlėsi keltu iš Kalė į Doverį, ir ją sulaikė muitinės pareigūnas, tiksliau, jo šuo, skalijantis pėdsekys, staiga sujau- 36 dintas iš Liusės kuprinės sklindančio aromato. Kuprinėje buvo pusė svaro turkiško hašišo, susukto į neskalbtus marškinėlius ir patikimai įvynioto į kelis sluoksnius plastiko, kad joks šuo neužuostų.

O pačioje Liusėje, nors šitai dar nebuvo paskelbta, augo ir vystėsi embrionas. Tėvo tapatybė nebuvo žinoma. Artimiausius kelis mėnesius mamai teko kasdien po gerą gabalą paros skirti keturgubai misijai. Pirma užduotis — iš­ sukti Liusę iš kalėjimo, antroji —stengtis, kad jos istorija ne­ patektų į laikraščius, trečioji —žiūrėti, kad jos nepašalintų iš Mančesterio, kur jau antrus metus studijavo mediciną, ir ke­ tvirtoji, labai ilgai nesvarsčius, —susitarti dėl aborto.

Kiek ga­ lėjau spręsti po dramatiškos viešnagės namo pačiuliais dvel­ kianti Liusė raudodama mane dusino apglėbusi saulėje nude­ gusiomis rankomisVyskupas buvo pasirengęs nulenkti galvą ir priimti viską, ką jam buvo parengęs dangus.

Bet mama jau buvo viską suėmusi į rankas ir įnirtingai veikė pasitelkusi visus vietinės ir nacionalinės reikšmės tinklus, besidriekiančius nuo dvylikto amžiaus katedros. Pavyzdžiui, mūsų grafystės polici­ jos viršininkas buvo nuolatinis pamokslininkas pasaulietis ir pažinojo seną savo kolegą Kento policijos viršininką. Konser­ vatorių asociacijos narys pažinojo Doverio teisėją, su kuriuo Liusei ir teko pirmą kartą susidurti. Mūsų vietinio laikraščio redaktorius norėjo įtaisyti savo beklausius dvynius sūnus į katedros chorą.

Žinoma, jų muzikinė klausa pasirodė esan­ ti tinkama, bet juk nieko negalima priimti už gryną pinigą; mama mane patikino, jog turėjo daug gražaus darbelio, įskai­ tant ir abortą, eilinę procedūrą medikų atžvilgiu, bet, Liusės nuostabai, šiaip didžiai slegiančią.

Galiausiai jai buvo paskirta šešių mėnesių lygtinė bausmė, į laikraščius nieko nepapuolė, o Mančesterio universiteto rektorius ar koks kitas panašaus 37 rango žmogus buvo patikintas, jog sulauks mano tėvo para­ mos sprendžiant kažkokį mįslingą reikalą artėjančiame sino­ de.

Rugsėjo mėnesį sesuo grįžo studijuoti. Po dviejų mėnesių ji iškrito. Taigi liepą ir rugpjūtį buvau palikta ramybėje ir galėjau šlaistytis po Jėzaus parką, skaityti Čerčilį, nuobodžiauti, lauk­ ti savaitgalių ir žygių į autobusų stotelę miesto pakrašty.

Ilgai netrukus ųjų vasarą pavadinsiu aukso amžiumi, brangiau­ sia idile, nors malonumų ragaudavau tik nuo penktadienio iki sekmadienio vakaro. Tie savaitgaliai buvo tarsi tęstinis kursas mokantis, kaip gyventi, kaip ir ką valgyti ir gerti, kaip skaity­ ti laikraščius, kaip rockin kūnas 3 dienas lieknas ginčytis ir kaip išmėsinėti knygą. Žinojau, kad artėja darbo pokalbis, bet man niekada nešovė į galvą paklausti, kodėl Tonis taip dėl manęs varginasi.

Jeigu būtų šovę, turbūt būčiau pamaniusi, jog toks dėmesys iš dalies ir paaiškina, ką reiškia būti užmezgusiai romaną su vyresniu vyru.

Žinoma, tokia padėtis negalėjo ilgai tęstis, ir viskas suby­ rėjo per audringą pusvalandį prie judraus kelio, likus dviem dienoms iki darbo pokalbio Londone. Verta aprašyti nuosek­ lią įvykių eigą. Vilkėjau šilkinę palaidinę, mano jau minėtą, kurią liepos pradžioje buvo nupirkęs Tonis. Puikiai parinktas pirkinys. Man patiko šiltą vakarą justi brangų palaidinės au­ deklą, ir Tonis ne kartą sakė, jog jam labai gražu, kai palaidas drabužis taip mane apgaubia.

Buvau sujaudinta. Jis —pirmas žmogus mano gyvenime, nupirkęs man drabužį. Turtingas globėjas. Nemanau, kad Vyskupas kada nors rockin kūnas 3 dienas lieknas nuėjęs į parduotuvę. Palaidinė, toji dovana, buvo senamadiška, baisiai mergaitiška, net kiek atsidavė kiču, bet man patiko. Ją vilkėda­ ma jausdavausi jo glėbyje. Apykaklė ir rankogaliai buvo puošti an­ gliškais nėrinukais, klostelės ant pečių gražiai suėjo su dviem klostelėmis nugaroje. Manyčiau, toji dovana buvo simboliška. Kai ateidavo metas skirtis, atsinešdavau palaidinę į savo kam­ barį, išskalbdavau vonelėje, išlygindavau ir sulankstydavau, kad būtų paruošta kitai viešnagei.

Kaip ir aš pati. Tačiau tada, rugsėjį, buvome miegamajame, aš dėjausi daiktus, o Tonis nutraukė dėstomas mintis —jis kalbėjo apie Ugandos diktatorių Idį Aminą, —kad man palieptų mesti pa­ laidinę į skalbinių krepšį kartu su jo marškiniais.

Visai protin­ gas pasiūlymas. Mes greitai grįšime, o namų tvarkytoja ponia Travers čia ateis jau kitą dieną ir viską sutvarkys. Ponia Ka- ning dešimčiai dienų buvo išvykusi į Vieną. Gerai prisimenu tą akimirką, nes ji man suteikė tiek malonumo. Man buvo taip ramu galvoti, kad mūsų meilė —jau rutina, savaime supranta­ mas reiškinys, artima ateitis, matuojama trimis ar keturiomis dienomis. Kembridže dažnai būdavau vieniša, laukdavau To- nio skambučio prie koridoriuje įrengto telefono automato. Tą trumpą akimirką pasijutusi lyg ir įgijusi žmonos teises, pakė­ liau pinto krepšio dangtį, užmečiau palaidinę ant jo marškinių ir daugiau apie tai nemąsčiau.

Sara Travers iš gretimo kaimo ateidavo tris kartus per savaitę. Kartą prie virtuvės stalo mes labai maloniai kokį pusvalandį gliaudėme žirnius, ji man pa­ sakojo apie savo sūnų, tapusį hipiu ir iškeliavusį į Afganistaną. Moteris apie tai kalbėjo didžiuodamasi, tarsi jis būtų įstojęs į kariuomenę ir išėjęs į žūtbūtinį pavojingą karą.